Šiuolaikinis siurrealizmas arba demontologinis siurrealizmas

Nors apie XX a. menantį siurrealizmą ir jo raišką įvairiose meno formose būtų galima kalbėti kur kas plačiau, ne mažiau įdomi perspektyva – apmąstyti siurrealizmą dabarties kontekste. Praėjus veik šimtmečiui nuo siurrealizmo gimimo, šio vizualinė raiška atgimsta iš naujo. Nors negalime ignoruoti fakto, kad šiuolaikinis siurrealistinis dizainas dažnai yra iliustratyvi, besislepianti už noro šokiruoti, XX a. siurrealizmo imitacija, galime rasti ir gerų, įkvepiančių pavyzdžių.

Siekiant apibrėžti, kas yra šiuolaikinis siurrealizmas, žinoma, vertėtų nepamiršti, kad negalime laikytis vien tik praeities naratyvo ir turime atsižvelgti į šiuolaikybės foną, kuris, kaip aptarėme anksčiau, alsuoja hauntologine tamsa, nežinomybe ir kiek nostalgiška bei kartu beviltiška mintimi, kad gyvename ateityje, kuri taip niekada ir neatėjo. Tiesa, šioje koncepcijoje, galima numanyti, kad procesas yra ne mažiau svarbus nei rezultatas, o dizaino vizualinė išraiška neretai pernelyg pervertinama. Šiuolaikiniame siurrealistinio dizaino lauke pasigendant minėto kontekstualumo, pagrįstumo ar kūrybinio gaivališkumo, šiame darbe ieškoma būdų galinčių padėti išvengti primityvių praeities atkartojimų, dėl kurių, pastaraisias metais vis labiau populiarėjantis ir atgimstantis siurrealistinis dizainas, tarytum „plūduriuoja“ erdvėje, nerasdamas sau vietos. Tad kyla klausimas, ar tai besiformuojantis naujasis siurrealizmas, ieškantis sau erdvės šiandieniniame kontekste, besiskolinantis praeities koncepciją kaip atspirties tašką, bet savo raiška virstantis unikaliu šių laikų judėjimu, gebančiu reflektuoti dabartinę šiuolaikybę, ar vis dėlto, tai tik hauntologinis vaiduoklis, šmėsčiojantis išsikvėpusiais praeities naratyvais dabartinėje vizualinėje raiškoje? Rodos, siurrelizmo apogėjus baigėsi dar prieš daugiau nei puse amžiaus, tačiau XXI. a., kaip jau galime matyti, trina laiko ribas, galinčias apibrėžti siurrealizmą ar bet kurį kitą reiškinį kaip baigtinį, tik praeičiai priklausantį konstruktą. Siurrealistine vizualine kalba komunikuojantis, tačiau dažnai nerandantis vertybinio judėjimo pagrindimo ir gylio, galiausiai toks dizainas pasimeta šiuolaikinių medijų pertekliuje, taip ir nerasdamas išeigos į naują, veržlų judėjimą. Perdėm iliustratyvus, tarytum vaiduoklis patenkina mūsų nostalgijos praeičiai poreikį, hauntologiniame šiuolaikybės kontekste, kartu nepasiūlydamas intelektualinės prasmės ar gylio, kokį siūlė originalusis XX. a. siurrealizmas. Tad atgimęs judėjimas, rodos rizikuoja tapti simuliakriniu laiko atspindžiu, iki galo neatspindinčiu nei praeities, nei dabarties aplinkos naratyvų, jei šis neįgaus daugiau savalaikės prasmės. Tačiau, kaip galime ir ar išvis galime, judėti pirmyn ir reflektuoti šiuolaikinį pasaulį, net ir žinodami, kad žmoniją supa tūkstančiai praeities vaiduoklių?

Į šį klausimą atsakyti sunku, tačiau stebint nūdienos autorinio dizaino lauką, rodos, hauntologinė dabarties koncepcija ir XX a. S. Freudo, A. Huxley, C. Jung idėjos, turi šį tą bendro. Tiek tada, tiek ir dabar, bandoma ieškoti būdų, kaip išspręsti to laikmečio nežinomybę ir pasiūlyti kūrybinius metodus, apmąstyti dabartį. Tokie dizaineriai kaip Polina Miliou, kurios kūryboje, kaip pati teigia yra didelė dalis jos pačios ir ji tarytum stebimus siaubo filmų vaizdus, padengia spalvotu popieriaus paviršiumi (105) (pav. 16), ar Chris Schanck, kuris pasitelkdamas savo instinktus, ieško būdų dizaino kalba išreikšti tai, kas yra už šio pasaulio ribų, nevengdamas egzistencinio siaubo naratyvo (pav. 17). Pavyzdžiui, pastarieji jo darbai yra įkvėpti Sylvia Plath eilėraščio „Veidrodis“. Taip pat, dar vienas, išties puikus šiuolaikinio naujojo siurrealizmo ar, drįsčiau teigti, demontologinio siurrealizmo pavyzdys – Brecht Wright Gander, pirmiausia studijavęs filosofiją, vėliau pasukęs dizaino keliu ir bandantis atsisakyti bet kokių loginių kūrybos taisyklių ir kaip pats teigia, jis nuolat bando pabėgti iš bet kokių mąstymo, smegenų apribojimų. Tiesa, žvelgiant į B.W. Gander darbus, netrūksta archetipinių, seksualinių nuorodų, humoro ir absurdo, tačiau dėl vieno tikrai galime būti tikri – šiuose darbuose yra tiek gylio, kiek kartais, sunku aprėpti akimis (pav. 18).

Pav. 16 Polina Miliou kurti autorinio dizaino objektai

Pav. 17 Chris Schanck kurti autorinio dizaino objektai

Pav. 18 Brecht Wright Gander kurti autorinio dizaino objektai

Vis dėlto, ne visi šiuolaikinio siurrealizmo pavyzdžiai yra tokie įkvepiantys. Nors nesinorėtų kvestionuoti kokybės ar kūrybinių koncepcijų gylio, galime apibrėžti kriterijus, kurie yra būtini įtikinamam autoriniam siurrealistiniam dizainui ir kaip jau aptarėme anksčiau, kitoniški metodai (106), yra vieni svarbiausių būdų, pasiekti naujojo siurrealizmo gero dizaino rezultatą. Procesas, tokioje kūryboje paprastai yra kur kas svarbesnis nei rezultatas, o žodis geras, nors šiame kontekste ir skamba disonansiškai, išties yra kur kas svarbesnis nei įprastame, loginiais sprendimais grįstame dizaine, kur dizaino gerumą apibrėžia tik įprasta funkcija, patogumas, saugumas, logiškumo aspektas, kaštai ir nūdienos aktualijose, geriausiu atveju – tvarumas.

Tad žvelgiant į šiuolaikinį siurrealistinį dizainą, atrodo kiek keista, kad pavieniai, šiame lauke kuriantys menininkai, įvardijami kaip siurrealizmo atstovai, tačiau pasigendama sistemiško, platesnės apimties autorinio dizaino lauko apžvalgų ir įžvalgų, koks tas šiuolaikinis siurrealizmas, nes, tiesą sakant, akivaizdu, kad kokybiško šio dizaino lauko raiška ir metodai nėra visiškai tapatūs XX a. siurrealizmui. Šiandien, klausant menininkų minčių, kuriančių šiame autorinio dizaino lauke, rodos, nesunku išgirsti siaubo, neįvardijamų, bet kylančių demontologijos apraiškų –intuityviai ar intelektualiai pasireiškiančių tiek dizaino, tiek ir kituose meno laukuose. Nors hauntologinis pasaulio fonas, persmelkęs visą popkultūrą, tiek užliūliavo mus savo įsčiose, kad nebeturime entuziazmo ieškoti naujumo ontologinėse gelmėse ir pasitenkiname šabloniškais apibrėžimais, kurie, tiesa sakant, savo turiniu neatitinka šablonų ir neretai klaidina ne tik stebinčius, bet ir kuriančius. Ir nors gerieji šiuolaikinio siurrelistinio dizaino pavyzdžiai vis dar nėra dažni, nišiniais jų pavadinti taip pat negalime. Rodos, pastaraisias metais, pasaulinėse dizaino meno šerdyse – Niujorke, Eindhovene, Los Andžele kylantys vardai, yra tai, ką siūlyčiau vadinti naujuoju demontologiniu siurrealizmu. Šis terminas, jungiantis E. Thacker iškeltą ontologinį vienetą ir siurrealizmą, kuria naują, unikalią meno kryptį, kuriai neretai nerandame žodžių įvardyti, tačiau neabejotinai galime stebėti pastarųjų metų meno lauke. Tokios minties pagrindu, galime laikyti ne tik kai kuriuos siurrealistinius menininkų darbus, bet ir 2022 m. Venecijos bienalės „The milk of dreams“ temą, įkvėptą siurrealizmo menininkės Leonora Carrington knygos pavadinimo. Galima manyti, kad toks šio lauko suaktyvėjimas yra postūmis naujojo siurrealizmo gimimui ir naujų siurrealizmo prieigų analizei. Lietuvai bienalėje atstovaujantis menininkas Robertas Narkus, duodamas interviu LRT radijo laidai „Kultūros savaitė“ ir diskutuodamas su projekto kuratore Neringa Bumbliene apie projekto „Gut feeling“ reikšmę, tarytum skęsta sąvokų gelmėje. N. Bumblienei prakalbus, kad projektas išties yra virš realybės – siurrealistinis ir telpantis į vieną iš bienalės potemių – „žmogaus ryšys su kitomis gyvybės ar ne gyvybės formomis esančiomis šioje žemėje“, įsiterpia teigdamas, kad tiksliau šį projektą, galbūt vertėtų priskirti M. Fisher apibrėžtam kapitalistiniam realizmui – hyper realybei (107). Ir vis dėlto, projektas, šmėžuojantis tarp siurrealizmo ir beviltiško, depresyvaus kapitalistinio realizmo šešėlių, gyvybės ir ne gyvybės, nežinomybės ir dar H. P. Lovecraft išpranašautos mokslo evoliucijos, vedančios į tamsą, tarytum prašosi būti įvardytas kaip demontologinio siurrealizmo belaikėje erdvėje, neaprėpiamoje šiuolaikybės begalybėje ir kapitalistinio realizmo išprovokuotame bėgime į niekur „plūduriuojantis“ menas. Kita vertus, autoriui prakalbus apie tai, kad dalis projekto esmės yra išsiaiškinti kas formuoja mūsų troškimus ir tęsiant mintį, apie pilvo bakterijas, kurios tam tikra prasme veikia mus ir mūsų smegenis, neišvengiamai tenka prisiminti mokslininkų ir E. Thacker mintis, plačiau aptartas pirmame skyriuje, kad negalime būti tikri, kiek mūsų mintys priklauso mums, jei didelė dalis bakterijų, esančių mūsų kūne yra nežmogiškos. Dar vienas, atsitiktinis ar ne, šio interviu motyvas, tyliai kalbant menininkui Robertui Narkui ir projekto kuratorei Neringai Bumblienei, skambantis hauntologinio skambesio Aphex Twin (108) Polynomial-C garso takelis, tarytum be žodžių referuoja į demontologinį siurrealizmo ir hauntologinės, depresyvios kapitalistio realizmo atmosferos motyvą (daugiau apie elektroninį skambesį).

Šis pavyzdys, tarytum dar kartą įrodo naujojo demontologinio siurrealizmo pagrįstumą ir aktualumą šiandieninio pasaulio kontekste. Sisteminė šio lauko analizė, galbūt atvertų naujas galimybes tiek dizaino, tiek ir visam šiuolaikiniam meno laukui, kurti demontologiniu siurrealizmu paremtus darbus, kuriuose atsispindėtų savalaikis pasaulio fonas ir galiausiai, galbūt tokie, dažnesni gerieji pavyzdžiai įkvėptų ir siurrealistines imitacijas kuriančius menininkus – ne aklai sekti tendencijas, bet ieškoti savų, unikalių būdų išreikšti pasaulio neįsivaizduojamybę ir demontologinį siaubą, neatmetant galimybės, kad ateities siurrealizmas dar pasiūlys būdų, kurie šiandien neįsivaizduojami ir neapmąstomi. Kita vertus, demontologinis siurrealizmas galėtų talpinti savyje tai, kas žmogišku protu negali būti suprasta, įsivaizduota ar apmąstoma.

105 Polina Miliou’s Paper Pulp Pieces Have So Much Personality She Sometimes Gets Mad At Them. Sight unseen. [Žiūrėta 2022. Sausio 5 d.]. Prieiga per internetą: https://www.sightunseen.com/2020/07/polina-miliou-paper-pulp-papier-mache-lamps/

106 Turima galvoje nuorodą į A. Huxley mintį, kad norint pasiekti pasąmonės būsenas, neįmanoma to padaryti įprastais būdais, tad neįprastas rezultatas, turi būti siekiamas neįprastais būdais - unikaliomis technikomis, ritualais ir pan.

107 Kultūros savaitė. Poetas A. Jonynas, Venecijos bienalė, apie poetą Antaną Ingelevičių. LRT Kultūros savaitė. [Žiūrėta 2022 balandžio 23 d.]. Prieiga per internetą: https://open.spotify.com/episode/7BkMKV69ZEgqmG5F0P0en5

108 Plačiau apie hauntologinį Aphex Twin skambesį skaityti čia