Šiuolaikinio pasaulio fonas (II dalis)

Filosofinis siaubas (Horror of phylosophy)

Kalbant apie siaubą ir jo įtaką šiuolaikybei, pirmiausia norisi paminėti, kad siaubas gali būti suvokiamas įvairiais sluoksniais ir šiuo atveju, kalbant apie siaubo žanro ir filosofijos santykį, ieškoma būdų žvelgti į šiuolaikybę, įtraukiant alternatyvius mąstymo būdus – okultizmą, demonologiją, misticizmą, persmelkusius šiuolaikinės kultūros klodus, atpažįstamus literatūroje, kine, reklamoje, žaidimuose, muzikoje, dailėje, religijoje ir veik, bet kuriame kultūriniame sluoksnyje, kurį tik gebame įsivaizduoti (21). Vaizdžiai tariant, filosofinis siaubas atsiranda tuomet, kai į filosofijos keliamus klausimus, mes imame žvelgti per nesuvokiamybės, begalinės, gasdinančios bedugnės perspektyvas, įtraukiant į savitą matymą tai, kas neretai apibūdinama kaip antgamtiška. Kita vertus, šioje vietoje skubu papildyti, jog tai, kas suvokiama kaip antgamtiniai dalykai, filosofiniame siaube atsiskleidžia kaip demistifikuoti, mokslu grįsti šio pasaulio komponentai.

Paradoksalu, kad siaubo antgamtiškumo persismelkimas šiuolaikinėje kultūroje yra toks gilus, jog net ir nuožmiai konfrontuodamas su visuomenės transliuojamomis gyvenimo būdo normomis ir kapitalistinio pasaulio vertybėmis, didesnės sociumo dalies yra priimamas kaip status quo ir nekvestionuotinas kaip disonansas, turint mintyje, kad antgamtiškumo siaubas, paviršiuje vis dar turi mistifikuotą įvaizdį, kuris, nors ir stengiantis analizuoti giliau, demistifikuojamas, atsižvelgiant į kapitalistinio pasaulio normas, turėtų būti sunaikinamas iškart, dar nė nepasirodęs kultūrinėse išnašose. Tokio nesuderinamumo priežasčių, išties gali būti daugybė. Viena jų, žinoma, yra kapitalistinio realizmo formuojama sistema, kurioje, pasak M. Fisher, nėra jokios alternatyvos (22). Galiausiai, iš politinės ir ekonominės XXI a. sekuliarios religijos išplaukiantys beviltiškumo ir depresyvios dabarties leitmotyvai, galimai rezonuoja su kolektyvinės pasąmonės priešpriešomis, talpinančiomis jau ir minėtą siaubą, kuris savo antgamtiškumu, nedera prie kapitalistinio pasaulio idilės. Kita vertus, galima manyti, kad siaubo ir kolektyvinės atminties nežinomybės klodai, persekiojantys žmoniją tūkstantmečiais, galiausiai kapitalizmo yra nukelti į fantastikos žanrą – saugią fikcinę oazę, kurioje sau vietą randa įvaraus plauko istorijos ir abejonės apie pasaulio prigimtį bei tąsą. Panaikinti mistifikuotą pasaulį su visais savo simboliais, nepajėgia nė gajus kapitalizmas, nors tuose pačiuose fantastikos rėmuose, kuriuose „plūduriuoja“ mistika, prietarai bei nežinomybės nepažinimo scenarijai, minėtasis kapitalizmas randa prieigą keisti ir formuoti ateities utopines perspektyvas, kuriose sutilptų distopinė ateitis, be mistifikuoto suvokimo ir fantazijų. Čia galima prisiminti ir M. Fisher aptartą, animacinį filmą WALL-E (23), kuriame kapitalistinio pasaulio ateitis atsiskleidžia distopiniame ir kartu neišvengiamame scenarijuje, tad nors ir šiandien, su visu hauntologiniu fonu ir filosofiniu siaubu, esame tarpinėje būsenoje, tarp mistifikuotos būties suvokinių ir ateities kapitalistinio išsilaisvinimo (kad ir koks sukrečiantis šis bebūtų), anksčiau ar vėliau, neturint kitų alternatyvų, ši tarpinė būsena praeis, o mes, kaip visuomenė, tapsime kita, dar nepažinta nacija, tiek dvasine, tiek fizine prasme. Mistika, tikėtina, tampa ir vis labiau taps archaišku atavizmu, menančiu senąsias religijas ir visuomenes.

Nors galbūt atrodo kiek keista, kodėl siaubo skyrių tenka pradėti kapitalistinio realizmo perspektyvoje, norint suprasti antgamtiškumo sampratą ir siaubo raišką šiuolaikinėje visuomenėje, toks prologas tampa neišvengiamas. Jau minėtasis M. Fisher, savo knygoje „Kapitalistinis realizmas“ apmąsto alternatyvos būtį šiuolaikiniame būvyje teigdamas, kad kapitalistinė kultūra užsiima troškimų, siekių ir vilčių formavimu ir savo mintį tęsia siūlymu: „Pažvelkime, kaip kuriasi jaukios „alternatyvios“ ar „nepriklausomos“ zonos. „Alternatyvu“ ar „nepriklausoma“ – nebenurodo to, kas yra už vyraujančios kultūros ribų, veikiau tai yra tam tikri vyraujantys-vyraujančios kultūros stiliai.“(22) Žvelgiant į šią, M. Fisher alternatyvos teoriją, rodos, tampame bejėgiai net bandyti įsivaizduoti kapitalistinio pasaulio alternatyvas. Kad ir kokia revoliucija ar pokytis galėtų egzistuoti mūsų galvoje, galiausiai jį „suvalgys“ besiplečiantis kapitalizmas ir naujoji teorija taps tik dar viena priimtina deviacija, kapitalizmo visatos jūroje. Kapitalistinis realizmas ar net kapitalistinis kosmicizmas – tai lyg po didžiojo sprogimo nepaliaujamai besiplečianti visata, atskleidžianti vis daugiau žinojimo ir tamsos simptomų, tai lyg artėjantis visatos kūnas link žemės, sukeliantis vis daugiau melancholijos ir liūdesio, tačiau neišvengiamas (25). Filosofas E. Thacker, apmąstydamas šiuolaikinį pasaulį, tarytum antrina kapitalistiniam kosmicizmui (26), kad mūsų pasaulis tampa vis labiau neįsivaizduojamas – nelaimės, pandemijos, tektoniniai poslinkiai, keisti bei neįprasti orai, nafta permirkusios jūros peizažai bei slapta, nuolat it damoklo kardas, virš mūsų galvų kabanti išnykimo grėsmė. Nepaisant kasdienių rūpesčių ir troškimų, vis sunkiau suvokti pasaulį, kuriame gyvename ir kurio dalis esame. Susidurti su šia idėja, reiškia susidurti su absoliučia riba mūsų gebėjimui adekvačiai suprasti pasaulį – idėją, kuri jau kurį laiką buvo pagrindinis siaubo žanro motyvas27. Koks yra neišmatuojamas, neįsivaizduojamas ir mąstymui neįveikiamas pasaulis? Galbūt būtent čia, glūdi raktas, atveriantis duris į mįslingus šiuolaikybės klodus ir kūrybinį potencialą?

21 THACKER, Eugene. In the Dust of this Planet. Horror of Philosophy vol. 1. Winchester: Zero books, 2011. p.179. ISBN: 9781846946769

22 FISHER, Mark. Kapitalistinis realizmas. Vilnius: Hubris. 2021. p.172. ISBN 9786098280098

23 Režisieriaus Andrew Stanton animacinis filmas WALL-E, sukurtas 2008 m. Šį filmą, kaip pavyzdį M. Fisher knygoje „Kapitalistinis realizmas“ naudoja apibūdinti kapitalistinio pasaulio distopizmą.

24 THACKER, Eugene. In the Dust of this Planet. Horror of Philosophy vol. 1. Winchester: Zero books, 2011. p.41. ISBN: 9781846946769

25 Referencija į 2011 m. režisrieriaus Lars Von Trier filmą „Melancholija“

26 Kosmicizmas - dar kitaip vadinamas kosminiu siaubu ar Lovekraftišku siaubu, kurio pradininkas rašytojas H. P. Lovecraft. Esminis kosmicizmo bruožas - absoliutus žmonių rūšies nereikšmingumas visatoje. Siaubo rašytojas tikėjo, jog visata yra beprasmė, abejinga, svetima, mechaniška, o žmogaus atsiradimas ir neišvengiamas išnykimas bus tik vienas iš daugybės nereikšmingų visatos įvykių. Toks H.P. Lovecraft požiūris atsispindėjo ir jo kūryboje. Šiame kontekste minimas kapitalistinis kosmicizmas, turėtų būti suprantamas kaip netolimos ateities distopinis scenarijus