Šiuolaikinio pasaulio fonas (I dalis)

I dalis. Hauntologinė realybė

Kol pasaulis nepaliaujamai skuba pirmyn, o mes, rodos, gyvename ateityje, kuri taip niekada ir neatėjo, su nostalgijos ir melancholijos prieskoniu, naktimis skambanti retrofuturistinė elektronika, tarytum kviečia įsiklausyti į naują realybę, kurioje daiktai ir įvykiai šmėsteli it siurrealistinis letargo sapnas užliūliuotoje kasdienybėje, praradę savo formas ir prasmes. Pasak filosofo Mark Fisher, mes gyvename belaikėje dabartyje, kurioje daiktai ir įvykiai mums niekada neprisistato visiškai (9). Mes negalime patirti jų dabarties akimirkoje, nes net paprasčiausias veiksmas susiniveliuoja su praeities ir ateities įvykiais. Video tinklaraštininkas Charlie Looker, kalbėdamas apie M. Fisher hauntologinę realybę, pateikia taiklų pavyzdį – muzikos klausymą. Vienoje akimirkoje mes galime girdėti tik vieną garsą – natą ar akordą, tačiau dabarties akimirka be praeities ir ateities, nesukuria melodijos. Tad tam, kad suvoktume melodiją, individas neišvengiamai kliaujasi praeities ir ateities akimirkomis. Kitaip tariant, dabartis susimaišo su tuo, kas neegzistuoja – su praeities ir dabarties skambesiu (10). Šis pavyzdys, rodos gana artimas ir spekuliatyvaus realizmo iškeltai Triple O teorijai, kuri šiame kontekste itin svarbi, mąstant apie daiktišką realybę. Būtent ši teorija, signalizuoja gana aiškų ir tuo pačiu fluidišką santykį tarp objektų.

Pasak K. Saboliaus, visi santykiai iškreipia su jais susijusius objektus ir veikia kaip vertimo procedūra. Santykis su objektu negali būti išverstas į žinias apie objektą arba jo pažinimą, nes baigtinumas atsiskleidžia ne tik kaip žmogiškumo apibrėžtis, bet ir kaip galimybė įtraukti į savo akiratį visus objektus, galinčius užmegzti santykius. Tokios ontologijos prerogatyva – prabilti išskirtinai apie daiktus, atsiejamus nuo žmogiškojo proto įtakos arba kitaip – antropocentrinio mąstymo. Tai reiškia, kad apmąstant privalu objektus išlaisvinti nuo praktinio panaudojimo bei signifikacijos tinklų. Taigi, objektai negali būti išsemti vienu išskirtiniu santykiu ar santykių su kitais objektais įvairove (11). I. Kanto knygoje Grynojo proto kritika, realybė apibrėžiama kaip kokybinė apibrėžtis (12), tad kalbant apie dizaino objektų santykį, norisi išsilaisvinti iš dogmomis virstančių dizaino šablonų, kuriuose pernelyg daug vietos skiriama funkcionalumui ir logikai paremti žmogiška patirtimi ir sąmoningais sprendimais bei atrasti koreliacijas tarp šiuolaikinės hauntologinės, kiek depresyvios kapitalistinio realizmo realybės užuomazgų ir pasąmoningos kūrybos.

Atsispiriant nuo hauntologinės realybės, belaikės dabarties, gramzdinančios į letargišką sapną, norisi plačiau aptarti šiuolaikinius kontekstus ir idėjas, kuriuose formuojasi ši įtrauki bedugnė, keičianti ne tik tai, kaip matome pasaulį, bet ir kaip jį kuriame. Vienas progresyviausių šių laikų mąstytojų Eugene Thacker, knygoje „The Dust of this Planet“, mąstydamas apie šiuolaikybę, išskiria kosminio pesimizmo sąvoką ir apibrėžia ją kaip keistą pasaulio be žmonių mistinę poziciją, tarytum hermetišką bedugnę ar noumeninį (13) okultizmą, referuojantį į Lovekraftišką kosminį siaubą. Tai sunki mintis apie pasaulį, kaip absoliučiai nežmonišką ir abejingą individų ir žmonių grupių viltims, troškimams ir kovoms, o jo ribinė mintis yra absoliutaus nieko idėja, nesąmoningai atstovaujama daugelyje populiarių žiniasklaidos vaizdų apie branduolinį karą, stichines nelaimes, pasaulines pandemijas ir kataklizminius klimato kaitos padarinius. Be abejo, tai yra kosminio pesimizmo vaizdiniai arba šmėklos, įvaizdžiai, giliai įaugę į mūsų psichiką. Pasak filosofo, be šių šmėklų yra neįmanoma mintis apie išnykimą, nė vienas žmogus negalvoja apie visų žmonių nebuvimą, negalvodamas apie šią koncepcinę idėją. Kiek vėliau, dėstydamas savo mintis knygoje, E. Thacker šiai koncepcijai suteikia juodą spalvą ir teigia, kad juodos reikšmė – ne satanizmas su savo prieštaravimu/inversija ir tamsiomis technikomis, ne pagonybė su jos išstūmimu/kintamumu ir tamsia magija, bet kosminis pesimizmas su savo tamsia neigimo metafizika, absoliutus niekas, be žmogiško prado (14). Čia pat galime pastebėti, kad absoliutaus nieko arba anti antropocentrinio požiūrio idėjos, atsikartoja tiek ir spekuliatyviąjame realizme, tiek ir kosminio pesimizmo hauntologiniuose kontekstuose. Vis dėlto, net jeigu šį sutapimą priimtume kaip tam tikras filosofines koncepcijas, ne visada tiesiogiai susijusias su ateities ir dabarties šiuolaikybės perspektyvomis, negalėtume išvengti atminties veikimo principų aiškinimo per kognityviosios psichologijos prizmę, kuri teigia, jog nė vienas atsiminimas nėra iki galo tikras. Klaidingi atsiminimai įsirašo į atmintį todėl, kad perkeliant įvykį iš, pavyzdžiui, trumpalaikės atminties į ilgalaikę ir vėliau ištraukiant atsiminimą į paviršių, prarandama arba iškreipiama dalis įvykio, trūkstamą informaciją užpildant vaizduote. Antrasis veiksnys, darantis įtaką atsiminimų abstraktumui arba netikrumui, yra žmogaus ribotumas įvykio kontekste –neįmanoma aprėpti viso įvykių lauko jo vyksmo metu, o ir kiekvienas įvykis turi subjektyvų santykį su tam tikru žmogumi. Reikėtų nepamiršti, kad toks įvykių lauko santykis, visada yra stipriai priklausantis nuo daugybės faktorių, nevisapusiškas ir galintis nuolat kisti. Santykiui įtaką gali daryti daugybė dirgiklių, pradedant elementariausiu – mątymo lauku, nuotoliu ir baigiant vertybėmis. Dažnai pasitaikančios atminties klaidos mums neleidžia išsaugoti akimirkų ir galiausiai mūsų atsiminimai, atgaminti iš ilgalaikės ar trumpalaikės atminties, tėra tik niekada neegzistavusi realybės iliuzija15. Taigi, remiantis pastarosiomis teorijomis, norisi galvoti, kad net realybė, kurią manėme pažįstą, tėra hauntologinė šmėkla, patiklią žmoniją užliūliuojanti belaikėje tuštumoje.

Kiek persisunkęs nihilizmo idėjų, filosofas E. Thacker tiek duodamas interviu, tiek ir aprašydamas savo mintis knygoje, nevengia cituoti ar interpretuoti jau minėto siaubo rašytojo H.P Lovecraft – vaiskų, sultingą ir savalaikį įsivaizdavimą, pačio rašytojo apibūdintą kaip kosminę nuošalę: „Gailestingiausias dalykas pasaulyje, manau, yra žmogaus proto nesugebėjimas koreliuoti viso jo turinio. Mes gyvename ramioje nežinojimo saloje tarp juodų begalybės jūrų ir nereikia galvoti, kad turime ar galime keliauti toliau. Mokslas sparčiai eidamas pirmyn, iki šiol mums mažai kenkė, bet vieną dieną, viena nuo kitos atsiribojusios žinios atvers tokius bauginančius tikrovės ir mūsų baisios padėties vaizdus, kad mes išprotėsime arba bėgsime nuo mirtinos šviesos į naujo tamsaus amžiaus taiką ir saugumą“ (16).

Ir išties, nuo H.P. Lovecraft knygoje „The Call of Cthulhu“, pirmąjame skyriuje „The Horror of Clay“, išrašytos frazės praėjus beveik šimtmečiui, rodos, absoliutaus nieko idėjos rezonansas nė kiek nesumažėjo, veikiau priešingai, o ir nihilistinė praeitis galiausiai mus pasivijo. Klaidžiojame laiko urvuose, bandydami rasti išėjimą tolyn, o pasaulio mąstytojai mūsų pastangas įvardija kaip naują, postmodernistinę realybę – hauntologinę dabartį. Ir nors daugelis išsakytų minčių apie kosminį pesimizmą, tarytum tiesiogiai referuoja į šią ontologijos sritį, hauntologija dar tiksliau ir apibrėžčiau įvardija nepažintos realybės kontekstus bei kryptį, kurioje galima apmąstyti realybę.

Hauntologijos neologizmas pirmą kartą pavartotas prancūzų filosofo J. Derrida, 1993 m. išleistoje knygoje „Specters of Marx“. Terminas (pranc. hantalogie) jungia du žodžius Hantologie (vaidentis) ir ontologie (ontologija). Pats terminas įdomus ir savo šmėkliška sandara – prancūzų kalboje, tariant žodį Hauntology, netariame H raidės, ši tampa menamu vaiduokliu hauntologijos ontologiškuose tyrimų kontekstuose. Taigi, trumpai tariant, hauntologiją derėtų suvokti kaip filosofijos kryptį, nagrinėjančią būtį ir egzistenciją, per šmėklišką praeities vaiduokliais persmelktą belaikę dabartį (17). Hauntologijos šalininkai teigia, kad tiesinė laiko perspektyva nyksta. Technologijų amžiuje pinasi vaizdai, garsai ir atmintis, kol galiausiai visa virsta nostalgiškai groteskiško belaikio kontinuumo šokiu.

Hauntologiją paprasčiausia suvokti kaip erdvės ar reiškinio mistifikavimą, ištrinant ribas tarp realios patirties realybės ir fikcijos. Temporalumas neegzistuoja ten, kur nėra ribų, pavaldžių erdvės ir laiko kontinuumui. Hauntologinėje patirtyje tarytum susijungia laikas – praeitis, dabartis ir ateitis. Nebelieka aiškių ribų. Panašumų galime įžvelgti ir siurrealistų pamėgtuose sapnų, atminties, vizijų kontekstuose, kurie neturi aiškios erdvės ir laiko (18), todėl hauntologinį pasaulio foną būtų galima priskirti ir prie naujojo siurrealizmo komponentų, mutavusią realybės suvokimo koncepciją pernešant į vizualiuosius menus ir panaudojant kaip būdą matyti. Hauntologinės realybės išjautimas – tai šmėkliška patirtis, be aiškių dimensijų ribų. Šioje teorijoje, beje, savo vietą randa ir nostalgija, tačiau ši taip pat neapibrėžta, neturinti aiškaus objekto ar tikslo – tai nostalgija kažkam, ko niekada nebuvo 19).

Filosofas Jean Baudrillard, geriausiai žinomas dėl simuliakrų teorijos, knygoje „Fragments: Cool Memories III, 1990-1995“, išsakytu nihilistišku aforizmu, puikiai apibrėžia hauntologinę teoriją: „Įsivaizduokite, kokia nuostabi laimė yra tapti ta karta, kuri išvys pasaulio pabaigą. Tai lygiai taip pat didinga, kaip ir egzistuoti nuo pačių pradžių.“(20). Ši mintis tarytum referuoja į distopizmą, nepakeliamai beviltišką geismą ateičiai. Tiesa, ne tik hauntologijos argumentai yra svarbūs, kai kalbame apie kiek niūrų šiuolaikybės foną. Jeigu hautologija gali būti suvokiama kaip fonas, nematomas belaikės dabarties dvelksmas ar būdas apmąstyti pasaulį, tai siaubas yra ne mažiau svarbus, siekiant suvokti egzistencijos kontinuumo paveikslą.

9 FISHER, Mark. Ghost of my life. Writings on depression, hauntology and lost futures.Winchester: Zero books, 2014. p.245. ISBN 978-1780992266

10 Intro to Mark Fisher: Hauntology and Music. Charlie Looker. [ Žiūrėta 2021 lapkričio 10 d.]. Prieiga per internetą: https://www.youtube.com/watch?v=ZF47dPlMemo

11 SABOLIUS, Kristupas.Apie tikrovę. Vilnius: Lapo leidykla, 2021. p. 384. ISBN 9786098198348

12 KANT, Immanuel. Grynojo proto kritika. Vilnius: Margi raštai, 2013. p. 740. ISBN: 9789986094395

13 Noumeninis - filosofinė sąvoka reiškianti objekto ar įvykio egzistavimą nepriklausomai nuo žmogaus jutimų ir (ar) suvokimo.

14 THACKER, Eugene. In the Dust of this Planet. Horror of Philosophy vol. 1. Winchester: Zero books, 2011. p.179. ISBN: 9781846946769

15 SOLSO,L, Robert; MACLIN, M, Kimberly. Cognitive psychology 7th ed. New Zealand: Allyn & Bacon, 2005. p. 624. ISBN-13: 978-0205410309

16 LOVECRAFT Howard Phillips, The Call of Cthulhu, Feedbooks, 1926.

17 DERIDDA, Jacques. Specters of Marx. New York: Routledge. 2006. p.288. ISBN 9780415389570

18 COVERLEY, Merlin . Hauntology: GHOSTS OF FUTURES PAST. Harpenden: Oldcastle Books. 2020. p. 224. ISBN 978-0857304193

19 FISHER, Mark. Ghost of my life. Writings on depression, hauntology and lost futures.Winchester: Zero books, 2014. p.245. ISBN 978-1780992266

20 BAUDRILLARD, Jean. Fragments: Cool Memories III, 1990-1995. London: Verso. 2007. p. 148. ISBN 1844675734.