Trys pasaulio suvokimo koncepcijos

Filosofo Eugene Thacker knygoje „In the Dust of this Planet“ kalbama apie tris realybės suvokimo koncepcijas, kuriomis bandoma išnarplioti antgamtiškumo ir siaubo mistiką. Šis pasaulio aiškinimas gana aiškiai ir vaizdžiai leidžia pažvelgti į supančią aplinką ir save iš skirtingų perspektyvų. Pirmasis suvokimas įvardijamas kaip Pasaulis mums (angl. The World for Us), kuris taip pat gali būti suprantamas kaip individui įprastas antropocentrinis pasaulis (angl. World), orientuotas į žmogų. Antroji koncepcija vadinama Pasaulis sau ir dėl savęs (angl. The World Itself), paprasčiau suvokiama kaip žemė (angl. Earth), apimanti geologijos, archeologijos, gyvybės, atmosferos mokslų apibrėžtas pasaulio ribas. Šiame suvokimo lygyje, pasaulis mums atsiskleidžia iš dalies. Žmonija naudoja žemę asmeniniams ar politiniams tikslams, renka duomenis ir iš dalies laiko ją savo nuosavybe, tačiau šiame lygyje, labai daug realybės vis dar lieka paslėpta. Galiausiai trečioji ir šiame kontekste įdomiausia koncepcija – Pasaulis be mūsų (angl. World without us), kitaip dar šifruojama kaip Planeta (angl. Planet), juda už subjektyvaus Pasaulio ribų, taip pat egzistuoja ir už objektyviosios Žemės. Šiame lygyje, iš apčiuopiamo ir nesunkiai suvokiamo mastelio, įvyksta perkėlimas į kosmologinį mastelį. Planetos koncepcija gana aktyviai referuoja ir į spekuliatyvaus realizmo Triple O teoriją ir hauntologinį kosminį pesimizmą. Atmetus antropocentrinį, logišką žmogaus santykį su aplinka, ši realybė tarytum leidžia praskirti paslapties šydą į naują, kartais antgamtiškumu alsuojančią realybę, kurios, deja, negalime pasiekti remiantis vien logika ir sąmoningumu. Šioje koncepcijoje, žmogus – nereikšmingas ir labiausiai dominanti tema, tampa spekuliatyvūs scenarijai, kas nutiks po to. Taip pat svarbu paminėti, kad šiame realybės lygyje yra kvestionuojama žmogaus ir pasaulio dichotomija, objekto ir subjekto santykis, žmogaus minčių priklausymas nuo jo paties. Tad kitaip tariant, šioje koncepcijoje randame vietos antgamtiškiems, pasąmoningiems procesams, kur žmogus kaip kūrėjas, gali tapti savotišku laidininku ar mediatoriumi. Tiesa, menininko kaip mediatoriaus sąvoka nėra nauja. Daugybė kūrėjų visame pasaulyje, ne kartą yra išsakę, jog jų kūryba – nėra jų. Jie negali paaiškinti ar pagrįsti, kodėl vieni ar kiti sprendimai įvyko procese (28). Savo knygoje, E. Thacker taip pat kelia idėją, kad mes, kaip žmonės, negalime būti tikri, jog mūsų mintys yra mūsų. E. Thacker pateikia faktą, kad maždaug devyniasdešimt procentų žmogų sudarančių kūno ląstelių, priklauso nežmoginiams organizmams (bakterijoms, grybams ir pan.) (29), tačiau naujausiais tyrimų duomenimis, mokslininkai nustatė, kad vis dėlto maždaug 43 % žmogaus kūno sudaro žmogiškos ląstelės, o likusi dalis – mikroskopinių kolonistų 30, tačiau tai nepakeičia E. Thacker idėjos aktualumo, kad galbūt dalis žmonių minčių nepriklauso žmonėms? Į šį retorinį klausimą, gyvybės mokslai siūlo ir dar vieną argumentą. Pastarųjų kelerių metų tyrimai, atskleidžia vis daugiau statistiškai reikšmingų duomenų, kad žarnyno mikrobiota ir smegenų funkcijos turi glaudžius, dvikrypčius ryšius. Nors mokslininkai sutinka, kad dar reikalingi tarpdisciplininiai, platesnio masto tyrimai, jau galime stebėti koreliacijas ir matyti tendencijas, jog nuo žarnyno mikrobiotos sudėties ir jos pokyčių, nuo ankstyvo nėštumo (prieš gimstant) lig senatvės, priklauso asmens temperamentas ir charakteris (31). Taigi, jei mikrobiota yra sudaryta iš nežmoginių organizmų ir gali formuoti charakterį, tai veikiausiai galime būti tikri, kad ne visos mintys, gimstančios galvoje – žmogiškos. Kita vertus, mokslininkai teigia, kad mūsų socialiniai ryšiai ir įvykiai, taip pat šiek tiek keičia mikrobiotos sudėtį. Tokie mokslu grįsti žmoginių ir nežmoginių sutvėrimų santykiai, atveria neribotas vaizduotės galimybes permąstyti, kas iš tiesų yra žmogus ir galiausiai, konkrečiai kalbant apie kūrybą, kiek mūsų pačių yra kūryboje? E. Thacker, taip pat kelia šiuos klausimus ir svarsto, kad Pasaulis be mūsų egzistuoja ir pačiuose pirmųjų dviejų realybių plyšiuose bei įtrūkimuose (32). Tad retoriškai galima manyti, jog ne tik pasaulis, bet ir žmogus – tai fluidiška ir nepažinta planeta, niekada neatsiskleidžianti visiškai. Remiantis šiomis naujomis mokslo įžvalgomis, ima aiškėti pasąmoningos būsenos (kurios bus plačiau aptartos vėlesniuose skyriuose) ir atsiveria galimybė kurti, griaunant antropocentrinio mąstymo rėmus, o tokiu būdu kuriamas dizainas, iš naujo permąsto objekto ir žmogaus santykį bei galiausiai, vieną didžiausių žmonijos baimių – nežinomybę, įveiklina kūrybinėse praktikose. Apie baimes ir menininko susidūrimą su savo baimėmis kaip kūrybinį pamatą, yra kalbėjusi ir Marina Abramovič, autobiografinėje knygoje „Eiti kiaurai sienas“. Performanso menininkė, taip pat yra sakiusi, kad menas neturi būti gražus, bet turi kalbėti ir talpinti savyje energiją, kuri būtų tokia stipri, kad priverstų tave atsisukti (33).

Jei galvosime, kad mintys ne visada priklauso mums, verta prisiminti ir kolektyvinės pasąmonės teoriją, kurią, XX a., gana plačiai pristatė Karl Gustav Jung. Pasak K. G. Jung, kolektyvinėje pasąmonėje, visuomet esti klausimas ir atsakymas drauge. Ten, beje, kaip ir hauntologinės realybės sampratoje, neegzistuoja erdvės ar laiko apibrėžtys. Kitaip tariant, kolektyvinė pasąmonė gali būti suvokiama kaip skirtingų grupių, pavyzdžiui šeimos ar visos žmonijos bendra psichika, kuri galiausiai susipina į bendrus, visoms gyvūnų rūšims būdingus, neįsisąmonintų ryšių psichikos sluoksnius. Šie sluoksniai, didėjant grupėms, kolektyvinę pasąmonę vis labiau atriboja nuo individualumo, kol galiausiai, cheminiuose kūnuose, ši tampa universali (34). Rodos, hipotetinė E. Thacker nežmoniškų minčių idėja, tampa vis labiau įtikinama, kai imame gilintis į aplink esančius kontekstus. K. G. Jungo aprašyta paveldima struktūra, išeinanti už individualios psichikos ribų, nevaldoma sąmoningais valios aktais, o veikiau dieviškumo ir velniškumo, žmogiškumo ir gyvuliškumo sampratos, šiame sąmonės lygyje dar nėra išskiriama, nes čia – nėra moralumo kategorijų. Kolektyvinė pasąmonė yra sudaryta iš instinktyvių ir dinamiškų kompleksų – archetipų, o jos turinį galima aptikti tik ieškant paralelių tarp pasaulio ir, pavyzdžiui, mitologinių motyvų. Archetipinių simbolių galima rasti įvairiose, iš kartos į kartą, ilgus šimtmečius formuotose kultūrinėse išraiškose, pavyzdžiui, tautosakoje, religijose, grožinėje literatūroje, o individualioje sąmonėje, paprastai archetipiniai simboliai užšifruoti vizijose, sapnuose ar haliucinacijose. Formuodami suvokimą ir požiūrį į skirtingas situacijas bei instinktyviai skatindami vienokį ar kitokį elgesį, archetipai – bendrą, apibrėžtą vaizdą įgauna tik projekcijoje, o jų veikimas paprastai reiškiasi, kai sąmoningumas slopsta ir pažadinami pasąmonės afektai. Kitaip tariant, archetipas sukelia emocijas, artimas pirmykščių žmonių aistroms – tai daugybės žmonijos kartų išgyvenimai, džiaugsmas ir lūdesys. Archetipai yra amžinti, nes jie neapmąstomi, o išgyvenami (35).

Vis dėlto, žvelgiant į šiuolaikinį meną, rodos, kad pagrįstą, tamsiosios ontologijos pusės fenomeną, nevengiama kurti pasitelkiant archetipinius simbolius ar asmenines vizijas, tačiau daugelis tokios pasąmoningos kūrybos gerųjų pavyzdžių, apsiriboja kinematografijos menu. Deja, dizainas ir toliau lieka tik archetipiniu savo paties šešėliu, nepripažindamas paviršutiniško iliustratyvumo, „galvoja apie save geriau nei yra iš tikrųjų“(36). Siekiant suprasti, kas paverčia kiną tokiu sėkmingu įtikinamumo pavyzdžiu, verta išnarstyti pavyzdžius, kuriuose gausu įtikinamo siaubo simbolių, grįstų ne tik kolektyvinės sąmonės kontekstais, bet ir hauntologinio fono vaiskumu. Vienas tokių pavyzdžių, neabejotinai yra režisieriaus Robert Eggers ilgo metro filmai „The Witch“ ir „The Lighthouse“. Scenografinėmis priemonėmis kuriama atmosfera, tarytum pasąmonės archetipiniai šmėstelėjimai užvaldo mintis, kuriose realybė susilieja su siaubu, o mitologiniai ir kultūriniai simboliai netiesiogiai apeliuoja į mūsų pasąmonės užkaborius (37). Kitaip tariant, kiekviena minutė, rodos atskiria sąmonę nuo pasąmonės, o tu, žiūrovas, it apimtas kakafoniškos beprotybės „išplauki į salą“, atsiskirdamas nuo visko, ką lig šiol pažinojai (38).

Taigi tęsiant mintį, grįžkime prie E. Thacker aptariamos trečiosios, pasaulio be mūsų koncepcijos, kuri yra tamsos mistikos žodžiais tariant – „tamsi, siaubinga bedugnė“, paradoksaliai pasireiškianti visuose realybės sluoksniuose. Kalbant apie siaubą, tarytum negalime išvengti šių realybės suvokimų, jeigu siaubą bandysime suvokti ne kaip susidorojimą su individo baime žmonių pasaulyje (Pasaulis mums), o kaip žmogaus ribas, bandant prisitaikyti prie egzistuojančio pasaulio. Susidurdami su pasauliu, kuris nėra tik Pasaulis mums ar Pasaulis sau ir dėl savęs, turime priimti ir pasaulio be mūsų koncepciją, kuri neretai yra labiausiai gąsdinanti. Kitaip tariant, siaubas yra ne tik baimė, bet svarbiausia – mįslinga mintis apie nežinomybę (39). Kaip teigia jau minėtas siaubo rašytojas H.P. Lovecraft – „seniausia ir stipriausia žmonijos emocija yra baimė, o seniausia ir stipriausia baimės rūšis yra nežinomybės baimė“. Galiausiai, kalbant apie nežinomybę, aiškėja kaip stipriai ir nevalingai ji mus glumina ar gąsdina. Tai, ko negalime suvokti, numatyti ar kontroliuoti ir yra siaubas. Rodos, anatomiškai išardžius siaubą, dingsta visas jo antgamtiškumas ir galime matyti, kaip stipriai esame paveikti visuomenės ir kultūros, suformuojančių išankstines, kartais net nevalingas perspektyvas, apie vieną ar kitą reiškinį. Kaip pavyzdį, galima paminėti Marinos Abramovič mintis, išsakytas filme „Marina Abramović: dalyvauja menininkė“. Performanso menininkė apmąsto baimę, sakydama – „Nuostabu, kaip kiti mums įdiegia baimę. Juk iš pradžių esi nekaltas ir nieko nežinai” ir pateikia asmeninį pavyzdį, kai pirmą kartą, būdama vos kelerių metų amžiaus, ji suprato, kas yra baimė. Lėtai artėjusi ir stebėjusi gyvatę miške, buvo sudrausminta močiutės, kuri jai tarytum liepė bijoti (40). Šios mintys, rezonuoja ir su XIX a. mąstytojo Søren Kierkegaard idėjomis, aprašytomis knygoje „Nerimo sąvoka“. Filosofas teigia, jog pradžioje – visi esame nekalti ir tik vėliau susiduriame su nerimu, žvelgiančiu tiesiai į nuodėmę. Neišvengiama baimė, keliaujanti paraleliai su nerimu, apibrėžia žmogišką būtį (41). Žvelgiant tiek religine, tiek antropologine prasme, baimės ir nerimo konstruktai veda prie demoniškumo apraiškų – nuodėmės plačiąja prasme, kurios skirtingas perspektyvas netrukus aptarsime skiltyje „Demoniškumas ir vakarietiška visuomenė“.

28 VASKE, Hermann. Why Are We Creative: The Centipede's Dilemma. 2018

29 THACKER, Eugene. In the Dust of this Planet. Horror of Philosophy vol. 1. Winchester: Zero books, 2011. p.41. ISBN: 9781846946769

30 More than half your body is not human. James Gallagher. [Žiūrėta 2022 kovo 10 d.]. Prieiga per internetą: https://www.bbc.com/news/health-43674270 18

31 SUMICH, Alexander; HEYM, Nadja; LENZONI, Sabrina; HUNTER, Kirsty. Gut microbiome-brain axis and inflammation in temperament, personality and psychopathology. Current Opinion in Behavioral Sciences. 2022. t. 44. ISSN 2352-1546

32 THACKER, Eugene. In the Dust of this Planet. Horror of Philosophy vol. 1. Winchester: Zero books, 2011. p.41.

ISBN: 9781846946769

33 ABRAMOVIČ, Marina. Eiti kiaurai sienas. Vilnius: Kitos knygos. 2018. p. 422. ISBN: 9786094273537

34 BUZAITĖ, Saulė. C. G. Jungo kolektyvinės pasąmonės koncepcija. PROBLEMOS. 1995. t.49. p.60. ISSN 1392-1126.

35 Ibid. p.48

36 Šešėlis arba kitaip paveldėti instinktai; moralinė problema, kuri meta iššūkį visai sąmoningai asmenybei. Pasak K. G. Jungo, kiekvienas meta savo Šešėlį, nes visi turi vienokių ar kitokių savybių, kurių buvimo nepripažįsta. Būtent tos, neigiamos savybės, asmenybės dalis, kurios nenorime pripažinti ir yra vadinamas šešėlis.

37 Plačiau skaityti ,kur aptariamas Eggers filmas „The Lighthouse“.

38 Nuoroda į Joseph. Campbell straipsnio Šizofrenija: vidinė kelionė, publikuoto žurnale Metai, 2007. Lyginamosios mitologijos ir religijos profesorius teigia, kad šizofrenijos schema yra tokia: iš pradžių šizofrenikas atitrūksta ar nutolsta nuo vietinės socialinės tvarkos ir konteksto; paskui jis ima lėtai, giliai grimzti – galima sakyti, jog laikas pasukamas atgalios ir prasideda leidimasis į psichikos gelmes; ten įvyksta visa virtinė chaotiškų susitikimų, išgyvenamos niūrios, šiurpios patirtys ir galiausiai (jei nelaimėliui pasiseka) sutelkiantys, įkvepiantys, darną atkuriantys, padrąsinantys susitikimai, po kurių ligonis leidžiasi į atgalinę kelionę – atgimsta naujam gyvenimui. Lygiai toks pats yra ir mitologinio herojaus kelionės modelis, kurį J. Campbell skirsto į 1) išsiskyrimą, 2) iniciaciją 3) sugrįžimą. Būtent su aprašytu šizofrenijos motyvu, autorė šiame darbe lygina R. Eggers The lighthouse filmo eigą.

39 THACKER, Eugene. In the Dust of this Planet. Horror of Philosophy vol. 1. Winchester: Zero books, 2011. p.41.

ISBN: 9781846946769