THE ROPE | Esė

Macguffin žurnalas, pavadinimu THE ROPE arba lietuviškai VIRVĖ, yra tarytum erdvėje besidriekianti jungtis, prasidedanti dar žurnalo viršelyje ir tarytum ūkanotu, beribiu horizontu, vaizduojamu paviršiuje, skrodžianti nežinomybę. Erdvėje, kurioje susijungia skirtingos realybės, tarytum dar prieš atsiversdamas šį numerį, gali užčiuopti virvę, kuria besileisdamas žemyn, kiekvienu puslapiu tarytum įžengi į nostalgišką, kiek lakonišką, bet kartu ir emocingą antropologinį lauką, kuriame santykis su virve kinta taip organiškai, jog galiausiai lieki nustėręs, tarytum virvė, iš pirmo žvilgsnio toks paprastas ir, rodos, dėmesio nereikalaujantis objektas, gali chameleoniškai keisti ne tik spalvą, bet ir formą. Kol galiausiai, atsidūręs skaitinio pabaigoje, imi galvoti, kad galbūt tai, kas ką tik nutiko tavo galvoje, tėra tik iliuzija, panašėjanti į uncanny filmą, kai, rodos, vienu metu pažįsti, bet tuo pačiu ir jauti nepaaiškinamą atstumą, tarp savęs ir pasaulio.

Kiekviename puslapyje, rodos, virvės atspindžiai atveria naujas duris, kurios galiausiai pinasi į labirintą. Anksčiau ar vėliau - sustoji ir imi klausti savęs, ką iš tiesų ši virvė galėtų simbolizuoti?

Tapatybė arba kitaip tariant - identitetas niekada nėra vienalytis ir dažniausiai savyje talpina bent keletą sluoksnių. Galvodama apie savo išankstinį nusistatymą, asociacijas, kurios kyla vos išgirdus žodį virvė ir galiausiai, šio leidinio spektrą, kuris neatskleidė nė vienos išankstinės, šabloniškos asociacijos, aš neišvengiamai ėmiau mąstyti apie identitetą - savąjį ir dizaino. Tiesa ta, kad kalbėdami apie identitetą, neišvengiamai atsimušame į logocentrinį šio žodžio suvokimą. Identitetas ( lot. identitatis ) reiškia tapatybę,tapatumą ir skaitant MacGuffin tekstus ima ryškėti, kad identitetas virvės atžvilgiu mus perneša į antropologinę šios sąvokos plotmę - tapatinimąsi su kažkuo ar priešingai - kitoniškumą. Šiuo atveju daugelis mūsų, pamatę virvės atvaizdą susikuria asociacijas, kurios, tiesa ta, kad nėra niekaip tiesiogiai susijusios su virvės atvaizdu. Virvė tampa tik simboliu mūsų kitoniškumui ar patirčiai išreikšti. Virvė, kaip ir bet kuris kitas dizaino objektas, pirmiausia yra simbolis, dažniausiai pasakojantis ne apie save kaip apie objektą, bet apie mus kaip apie visuomenę ar apie mus kaip individą, o asociacijos kylančios mūsų galvose, didžiąja dalimi priklauso nuo kultūrinio patyrimo.

Šios mintys skaitinyje ima dėliotis gana greitai. Jau pirmame skyriuje sutinkame virvės ir visuomenės santykį įvairiuose žemės kampeliuose. Pavyzdžiui, jeigu būtume užaugę Peru, Canas regione, turinčiame gilias, 600 m. senumo tradicijas, kiekvienais metais iš naujo konstruoti tiltus iš žolių virvių, veikiausiai šiandien mums virvė asocijuotųsi su bendruomene, tiltų statymu ir įgautų sujungiančią, bendruomenišką, teigiamą konotaciją. Jeigu gyventume Japonijoje,Okinavoje, veikiausiai virvė mums būtų sėkmės simbolis - kasmetinio festivalio metu bandytume gauti naują gabalėlį virvės, kurį saugotume savo namuose ar piniginėse, tikėdami, kad virvė atneš laimę dar vieneriems metams. Inkų imperijoje, mazgų sistemos reiškė būdą užrašyti, išsaugoti ir sisteminti informaciją, tad greičiausiai, jei gyventume šios imperijos klestėjimo laikais, virvė mums būtų tam tikras informacijos dokumentavimo būdas.

Kalbant net ne apie geografinius regionus, kurie iš dalies gali padiktuoti kultūrinę terpę, paminėkime kur kas globalesnius kontekstus, įtraukiančius individus iš įvairių kultūrinių regionų. Pavyzdžiui, kad ir kur pasaulyje gyventumėte, jeigu išties domitės mada, veikiausiai virvė primins dizainerio Christopher Nemeth obsesiją virvėms, o jei užaugote žvejų kaimelyje ar net esate jūrininkas, veikiausiai virvės asocijuosis su tolimomis kelionėmis ar darbu. Taigi virvė gali įgauti įvairių konotacijų, pradedant kultūrine patirtimi ir baigiant tam tikru išmokimu.

Leidžiantis gilyn, akimirkomis atrodo, kad virvė pasimeta ūkuose, bet iš esmės, virvė, kaip objektas lieka tas pats,tačiau ji gali tapti labai intymiu, asmeniniu ar visiškai bendruomenės simboliu. Į ją galime žvelgti su baime, nedrąsiai, ją matyti gali būti nepatogu arba atvirkščiai - virvė gali džiuginti. Tad virvė, šiuo atveju tampa mūsų atspindžiu ir minčių seka pamačius virvę, gali papasakoti ne apie objektą, bet apie mus ir mūsų patirtis ar išmokimą.

Nepaisant to, kad objekto universalus tapatumas gali tapti sunkiai apibrėžiamas, dėl vieno ginčytis sunku - daiktai turi galią mus sujungti į bendruomenes, grupes, subkultūras ir turi galią - išskirti. Dizainas turi galią kelti diskusiją ir formuoti socialinius burbulus, kuriuose, daugiau ar mažiau - mes gyvename. Taigi, dizaino tapatumas su savo visu fluidiškumu yra apibrėžtas tiek, kiek gali sutilpti ir papildyti antropologinį tapatumą.

Grįžkime prie virvės pavyzdžio. Jos tapatybė tokia fluidiška, kad galiausiai bandydami apibrėžti vieną, universalų identitetą, atsiduriame filosofiniame lauke, nes dizainas, visų pirma ir yra - filosofija. Gebėjimas žvelgti į pasaulį ir kurti naratyvą per vieną ar kitą aspektą. Nepaisant to, žmogiška prigimtis, nori to ar ne, tarytum nevalingai stengiasi “sutvarkyti” nežinojimą, priskirti turinį vienoms ar kitoms lentynoms. Tarytum bibliotekoje, susisteminti tai, ką šiuo atveju virvė ir jos spektras mums pateikia.

MacGuffin antroje žunalo dalyje, rodos neišvengiamai, tarytum tarp eilučių mums prieš akis išnyra pastelinių tonų paveikslas, įvilktas į žodžius, tarytum apibendrinantis ir sukurianti vientisą, universalią virvės koncepciją. Kartkartėm keisdamas savo formą, tarytum šviežiais dažais kvepiantis banginis, skrodžia popierių, vis panirdamas ir išnirdamas, vis bėgdamas akių žvilgsnio nepagaunamais milimetrais tolyn, kol galiausiai, virsdamas sinchronišku minčių tiksėjimu - akimirkai susilieja su skaitytojo mintimis ir, rodos, horizonto debesys prasisklaido, tarytum audra nurimsta. Ribotas žmogaus protas, obsesiškai ieškojęs atsakymų ir bandęs įvilkti MacGuffin virvę į vieną rūbą, vieną apibūdinimą, pagaliau randa atsakymą - visu gražumu, tarytum intelektualinis palengvėjimas, prieš mus išnyra išrašyta gravitacija.

Visais amžiais žmonės bandė atsispirti nuo žemės, bent akimirkai ir galiausiai virvė, kontekstualiai, pirmiausia tampa įrankiu bent akimirkai patirti gravitacijos nebuvimą. Kita vertus, virvė yra susijungimo simbolis - ji įgalina mus sujungti objektus mazgais ar net dar abstrakčiau - sujungti erdvę (žolių tiltai ar žurnale minimi liftai), susijungti tapusavyje (kaip Tehching Hsieh performansas), apjungti panašiai mąstančius (Hold fast judėjimas). Taigi virvės identifikavimas tampa sudėtingu ir daugiasluoksniu tyrimu, siekiant rasti bendrą vardiklį, bendrą identitetą virvei kaip dizaino objektui.

Ir čia, nors ir veikiausiai akivaizdu, virvė, kaip ir bet kuris kitas dizaino objektas gali būti aptariamas skirtingomis dizaino dimencijomis. Pradedant funkcija, emocija ir baigiant kultūrine dimencija, kurioje virvė gali būti suvokiama itin skirtingai. Mane, vienas labiausiai stebinančių dalykų, yra virvės estetinis patrauklumas, kuris, pripažinkime, vienaip ar kitaip, kalbant apie dizaino objektus - yra neišvengiamas aptarti. Kaip stipriai šis virvės estetinis suvokimas gali kisti kontekste ir galiausiai tai, kaip mes matome virvę, virsta holistiniu virvės patyrimu. Galiausiai, pagalvojus apie logocentrinį estetikos suvokimą, neišvengiamai prisimenu, kad ir pati sąvoka estetika, lotyniškai aisthēsis, reiškia pojûtį, jutimą,suvokimą. Tad nenuostabu, kad galiausiai, dizainas nėra apie funkciją, nėra apie ergonomiką ir net nėra apie primestą emociją. Dizainas yra istorija, tai patirtis, kurią suteikia objektas.

Ir čia, norisi prisiminti Mac Guffin pateikiamą lakonišką, bet gana tamsią ir intriguojančiai hauntologišką istoriją apie dizainerį Brynjar Sigurdarson, kuris praleido daugiau nei mėnesį Islandijos mažame žvejų kaimelyje, pavadinimu Vopnafjordur. Ten, kur mitologija ir, rodos, paralelinė realybė susipina su tikrove, tamsoje ir vienumoje, gali gimti ypatingos patirtys. Iš baimės, iš nežinojimo. Galiausiai, Brynjar sukūrė dizaino objektų kolekciją Silent Village collection, kurioje, nenuostabu, galime pastebėti nemažai abstrakcijų, tarytum nežinomybė veržtųsi iš objektų tolyn į erdvę. Tarytum už daiktų, už to, ką pažįstame ir galime apčiuopti, yra kažkas, ko suvokti negalime.

Taigi virvė, šiuo atveju tampa daugiasluoksniu pasaulio pažinimo įrankiu, keičiančiu savo formą ir kontekstą. Ir būtent čia, norisi prisiminti siurrealizmą, kuris, iš esmės, pakeisdamas kontekstą, gali objektui suteikti nepažinumo jausmą, tarytum realybė nebūtų reali. Šios transformacijos, lydi viso skaitinio kontekste, todėl galiausiai, Mac Guffin virvė tampa savotišku surrealistiniu patyrimu skaitytojui, kuris, kaip minėta pradžioje, pasileidžia į rūkus iš kurių daugiau niekada nebesinori sugrįžt.

Nuoroda į prezentaciją: https://docs.google.com/presentation/d/1nQTND7GzahrKUvTz0vGCM77FU9B5Qs5XWTAdcvG2CD4/edit?usp=sharing