The Hidden Dimension

Edward. T. Hall mintys apie socialinius atstumus, tarytum perkelia mus į žmogišku plastiškumu alsuojantį teatrą, o pavyzdžiai, pateikiami tekste primena šiuolaikinio šokio spektaklį, kuriame mes, nepaliaujamai ieškome savos tapatybės visuomenėje ir galiausiai besisukdami virstame vieniu.

Rodos, Edward T. Hall pavyzdžius tikrai nesunku įsivaizduoti ir galiausiai, kalbėdamas apie paukščius, autorius tarytum grąžina mus į realybę ir primena, kad mūsų erdvės ir atstumų suvokimas yra veik identiškas.

Kalbant apie atstumą tarp dviejų žmonių, neretai jų santykį galime identifikuoti pagal tai, kaip jie pasidalina erdvę ir kaip arti vienas kito yra. Pirmasis, poravimosi kontaktas, taip pat nedaug kuo skiriasi nuo jau minėtų paukščių ar kitų gyvūnų. Turbūt pirmiausia, pagalvojus apie gyvūnų poravimąsi, prisimename šokius, kuriais patinai dažniausiai bando sužavėti pateles. Ir nors galime rasti tiesmukų pavyzdžių žmonių visuomenėje, kai poravimąsis vyksta šokių aikštelėje, pažvelkime į kiek subtilesnę kūno kalbą ir judesius. Autorius šioje vietoje pateikia pavyzdį susižavėjusio vyro ir tuo pačiu negalinčios atsakyti moters. Veikiausiai, stebėdami panašią santykių eigą, imtume pastebėti, jog vyras bando sumažinti atstumą tarp savęs ir moters, vis priartėdamas, o moteris, tuo tarpu, nevalingai trauktųsi nuo vyro keletą žingsnių atgal, nes saugotų savo privačią erdvę.

Įdomu yra tai, kad žmogaus ir erdvės bei atstumo santykis nėra statiškas. Erdvės suvokimas yra dinamiškas, nes yra susijęs su veiksmu – tuo, ką galima padaryti tam tikroje erdvėje, o ne su tuo, kas matoma pasyviai žiūrint. Galiausiai, ir žmogaus ribos nesibaigia su jo oda. Asmuo gali pripildyti erdvę ir dažniausiai tai vadinama socialine distancija, kiek plačiai žmogus sugeba apglėbti erdvės, tačiau derėtų nepamiršti, kad tuo pat metu asmuo gali turėti problemų su intymiąja ir individualiąja zonomis. Vadinasi zonos tarpusavyje nebūtinai yra susijusios ir asmuo, laisvai kalbantis prieš didžiules auditorijas, nebūtinai gali užmegzti kokybišką individualų ar intymų ryšį.

Tam, kad būtų lengviau įsivaizduoti egzistuojančius atstumus, trumpai apžvelgiu Edvard T. Hall išskiriamus atstumus:

Intymus atstumas – artimoji fazė

Tai intymus atstumas, kuriame atsiranda fizinis kontaktas, svarbus bent dviejų žmonių įsitraukimas.Šiame atstume svarbi uoslė, kūno šilumos pojūtis. Maksimalaus kontakto fazėje įtraukiami raumenys ir oda. Vaizdas šioje fazėje yra labai padidintas, išryškėja smulkios detalės. Nuo kitų atstumų, artimoji intymaus atstumo fazė skiriasi ir vizualiniu potyriu. Garsas, kaip bendravimo būdas - žodžiai, pokalbiai sudaro nedidelę komunikacijos dalį.

Intymus atstumas - tolimoji fazė

Atstumas 15-45 cm

Šiame atstume kūnai nesusiliečia, tačiau galima lengvai pasiekti rankas, suimti galūnes.Periferinis regėjimas šioje fazėje apima galvą, pečius ir dalį rankų, taip pat šiame atstume matomos poros, kraujagyslės ir būtent šis atstumas dažniausiai žmones verčia jaustis nepatogiai. Tokiame atstume atsiranda vizulainis iškraipymas, tam tikros kūno dalys gali atrodyti labai didelės arba mažos. Taip pat dažnai šis atstumas yra ta riba, kurią peržengiant kitiems, be sutikimo, asmuo jaučiasi nepatogiai. Taip pat įdomu yra tai, kad atstumų suvokimas gali skirtis ne tik individualiai, bet ir kultūriškai. Kaip pavyzdys, neretai Amerikiečių intymaus atstumo tolimoji fazė, Rusijos kultūroje gali būti įtraukiama į socialinį atstumą.

Asmeninis atstumas

Tai tarytum burbulas,erdvė, kurią asmuo bando išlaikyti tarp savęs ir kitų ir jaučiasi patogiai.

Asmeninis atstumas - artimoji fazė

Nuo 45 iki 80 cm

Objektai turi apvalumą, esmę ir formą, skirtingai nei suvokiami bet kokiu kitu atstumu. Dažniausiai šiame atstume atsiduriame tik prie artimų žmonių, turėdami artimą santykį.

Asmeninis atstumas - tolimoji fazė

Nuo 80 iki 140 cm

Toks atstumas neretai gali būti dominuojantis. Bendraudami tokiame atstume, mes suprantame susidomėjimą, galime aktyviai dalyvauti pokalbyje, neperžengdami asmeninės žmogaus ribos. Tokiame atstume negalime lengvai liestis, tačiau galime fokusuoti žvilgsnį į veidą ar kitas vietas (priklausomai nuo kultūros). Šiame atstume nejaučiame kūno šilumos, balso garsumo lygis paprastai vidutinis. Šiame atstume galime užuosti žmogų.

Socialinis atstumas -artimoji fazė

120 - 215 cm

Tai dažnas kolegų santykio atstumas darbe, taip pat jis turi stiprų dominantinį poveikį. Pavyzdžiui, tokiame atstume atsistojus ir liepus kažką daryti sėdinčiam asmeniui, poveikis yra įtikinantis.

Socialinis atstumas - tolimoji fazė

215 cm - 370 cm

Tai formalaus santykio fazė. Dažniausiai iš tokio atstumo galime nesunkiai nuskaityti visą kūno vaizdą, taip pat šiame atstume neretai vyksta svarbūs verslo susitikimai. Šiame atstume jau paprastai negalime matyti kapiliarų, šilumos ir užuosti kvapo.

Viešas atstumas - artimoji fazė

370 - 760 cm

Balsas garsus, bet ne pilnas. Kalbininkai pastebėjo, kad šiuo atstumu įvyksta kruopštus žodžių pasirinkimas ir sakinių formulavimas bei gramatiniai ar sintaksiniai poslinkiai. Kiti esantys asmenys gali būti matomi periferiškai.

Viešas atstumas - tolimoji fazė

760 cm ir daugiau

Tai atstumas, kuris dažnai pastebimas tarp žinomų visuomenės veikėjų ir publikos, viešuose renginiuose ir pan. Šioje fazėje santykis yra apibrėžiamas kaip svetimas.

Kalbant apie visus šiuos atstumus, įdomus pavyzdys, rodos yra tai, kaip žmonės elgiasi perpildytuose metro ar autobusuose. Kitaip tariant, tose vietose, kuriose atstumai neišvengiamai pasikeičia ne mūsų noru. Vietose, kuriose veikiausiai norėtumėm laikyti viešą atstumą, staiga atsiduriame labai artimame santykyje, kuriame ne tik galime užuosti žmones, jausti jų kūno šilumą, bet ir neretai liestis vienomis ar kitomis kūno dalimis. Ir būtent čia, rodos, įvyksta nuostabus fenomenas. Žmonės, bandydami atsiriboti nuo situacijos, kurioje neišvemgiamai turi būti, pakeičia savo kūno kalbą. Pavyzdžiui, jie žvelgia į tolį, į begalybę, bandydami išvengti nepatogaus akių kontakto.

Apie socialinius atstumus pastaraisiais dešimtmečiais nemažai komunikuoja ir įvairios meno sritys, ypatingai tai pastebima Europos kine. Tokie festivaliai kaip Nepatogus kinas, scanorama ar tas pats Kino pavasaris, tarytum leidžia pajausti nepatogų, kartais net sukrečiantį socialinio atstumo poveikį. Ir galiausiai, Edvard T. Hall knygoje aptariami teoriniai socialinių atstumų modeliai, tarytum paaiškina daugelį juntamų, bet galbūt ne visada aiškiai įsivardinamų socialinių situacijų paradoksalumą.

Galiausiai, anot autoriaus, gilesnis socialinių atstumų suvokimas visuomenėje, galėtų daryti poslinkį formuojant mūsų aplinką ir konkrečiai - architektūrinius sprendinius. Didėjant miestų populiacijoms, galiausiai mums ima trūkti erdvės, o miesto urbanistai kurdami naujas, pritaikytas erdves, neretai verčia jaustis individus nepatogiai ir nesaugiai.