R. Eggers filmo „Švyturys“ aptarimas

Didžiosios Britanijos filmų instituto (BFI) svetainėje, kino apžvalgininkas Samuel Wigley, kalbėdamas apie R. Eggers filmą „Švyturys“, jau pirmose eilutėse teigia, kad patys originaliausi filmai, dažnai yra tie, kurie daugiausiai pasiskolina. Išties R. Eggers kūryboje netrūksta įvairių įtakų bei simbolių, nuo H. P. Lovecraft, E. A. Poe nuorodų į jo nebaigtą rašyti darbą The Lighthouse, kuris, pats R. Eggers teigia, turėjo būti fantastiškas lig Jean Grémillon, Jean Epstein filmų, Sarah Orne Jewett novelių ir dar daugiau (112). R. Eggers kūryba yra išties intelektuali savo lig detalių apgalvotomis smulkmenomis, o vizualiniuose sprendiniuose net galime išvysti Albrecht Dürers „The Sea Monster“ raižinio (pav. 53) (113), datuojamo 1498–1500 m. atvaizdavimą, tarytum referuojantį į William Dafoe virsmą Prometėju arba jūrine Robert Pattison veikėjo haliucinacija (pav. 54).

Pav. 53 Albrecht Dürers The Sea Monster

Pav. 54 William Dafoe filme Švyturys

Kita vertus, grįžtant žingsniu atgal, dera paminėti, jog nuo pat filmo pradžios, Robert Eggers pristato veikėjus kaip apmąstymą apie du mitologinius personažus – Poseidoną ir Prometėją. Nors jiedu nebuvo tos pačios istorijos dalis, režisierius randa bendrą vardiklį filme „Švyturys“. Sumaniai panaudotos Poseidono ir Prometėjo savybės, leidžia išvysti dvi, labai galingas, charizmatiškas asmenybes ekrane.

Senovės graikų mitologijoje Poseidonas buvo jūrų karalius, žemės drebėjimų, audrų ir žirgų dievas. Pusiau žmogaus, pusiau žuvies figūra dažniausiai vaizduojamas su trišakiu, karūna, ilga, sidabrine barzda ir laikomas vienu blogiausių ir godžiausių olimpiečių dievų. Įžeistas, Poseidonas tampa kerštingas. Rodos, šis apibūdinimas puikiai tinka ir William Dafoe personažui Tomui. Vienoje iš alegoriškesnių filmo „Švyturys“ (2019) scenų, kai Efraimas sužino, jog Wake’as nužudė ankstesnį padėjėją, tampa aišku, kad ir šį kartą nutiks kažkas blogo. Tomas Wake tvirtai stovi virš Efraimo, o iš jo akių sklinda akinanti šviesa. Jo išvaizda primena daugelio tapytojų ir menininkų projekcijas apie Poseidoną – raumeningą jūros karalių, kurio iškili figūra pranoksta savo priešus (pav.55) (114).

Pav.55 Kairėje vaizduojamas kadras iš filmo Švyturys, dešinėje - S. Schneider paveikslas Hypnosis, 1904

Prometėjo paveikslas, taip pat turėtų būti aptartas, kalbant apie pastarąją kino juostą. Visų pirma, tai Prometėjas graikų mitologijoje buvo titanas, troškęs būti tarp dievų ir netgi pranokęs kai kuriuos iš jų sąmoju ir gudrumu. Efraimas, referuojantis į prometėjišką figūrą, atvyksta į švyturį kaip mokinys, ne toks svarbus kaip Tomas. Tam tikra prasme ši situacija fiksuoja ryšį tarp dievų ir titanų. Efraimas tiesiogine prasme bando pavogti ugnį ir iš Tomo – spinduliuojančią šviesą, kuria rūpinasi Tomas. Ir galiausiai, paskutinį kartą pabudęs, Efraimas guli netoli jūros kranto, ant uolų, o jo kūną plėšia pulkas žuvėdrų (pav. 56). Taip mirė ir Prometėjas, tik originalioje graikų mitologijos versijoje, žuvėdras pakeičia erelis (pav. 57), ryjantis prikalto prie uolos Prometėjo kepenis. Nors autorinėje R. Eggers versijoje, randame neatitikimų su graikų mitologija, galima manyti, kad nesutapimai, iš esmės yra daugiasluoksnio režisieriaus matymo plotis, galintis referuoti ir į kitus simbolius. Pavyzdžiui, pačioje pradžioje stebimas išplaukimas į salą, savotiškas atsiskyrimas ir vis labiau makabriškai stiprėjanti atmosfera, mums primena Joseph Campbell straipsnyje „Šizofrenija: vidinė kelionė“, aprašytą epizodą. Tyrinėdamas graikų mitologiją, autorius perkelia mus į sugretinimus su psichikos sutrikimais, kuriuose šizofrenijos schema yra tokia: iš pradžių šizofrenikas atitrūksta ar nutolsta nuo vietinės socialinės tvarkos ir konteksto, tarytum išplaukia į salą; paskui jis ima lėtai, giliai grimzti – galima sakyti, jog laikas pasukamas atgalios ir prasideda leidimasis į psichikos gelmes; ten įvyksta visa virtinė chaotiškų susitikimų, išgyvenamos niūrios, šiurpios patirtys ir galiausiai (jei nelaimėliui pasiseka) sutelkiantys, įkvepiantys, darną atkuriantys, padrąsinantys susitikimai, po kurių ligonis leidžiasi į atgalinę kelionę – atgimsta naujam gyvenimui. Lygiai toks pats yra, pažymėkime, ir mitologinio herojaus kelionės modelis, kurį J. Campbell skirsto į 1) išsiskyrimą, 2) iniciaciją 3) sugrįžimą (115). Tiesa, toks aiškinimas taip pat kino juostoje turi daugiau nei vieną epizodą, pagrindžiantį jo akivaizdumą. Scena su undine įrodo, kad Efraimas nebuvo psichiškai stabilus. „Žmogžudystės“ veiksmas taip pat gali būti tik jo susikaupusios įtampos mažinimas. Tarsi metafora, kaip atmesti balsą, kuris įstrigo jo galvoje. Tad filmo interpretacija gali būti ir skirtinga graikų mitologijos grindžiamam aiškinimui. Galbūt, Efraimas galėjo būti išsiųstas į švyturį po to, kai jo pirmtakas atsitiktinai nuskendo. Jei taip būtų, Willem Dafoe personažas visą laiką gali būti Efraimo kliedesys ir būdas kovoti su nepakeliama vienatve ir psichikos būkle (116).

Pav. 56 Scena iš filmo Švyturys

Pav. 57 P. P. Rubens, Prometheus Bound

Ir tai tik keletas pavyzdžių, aiškiai atsispindinčių R. Eggers juostoje ir referuojančių į skirtingas galimas interpretacijas. Kita vertus, tokios aiškios nuorodos ir filmo daugiasluoksniškumas, neabejotinai yra dalis pačio režisieriaus tarpdiscipliniškumo. Karjerą pradėjęs kaip dizaineris, dirbę Niujorko teatruose, savo kūrybos juostose, itin didelį dėmesį skiria detalėms, galinčioms rišliai papasakoti sudėtingą, daugiasluoksnį turinį. Scenografijos subtilus naudojimas, atsiskleidžia per šviesos elementus, kad pabrėžtų skirtingų lygių simboliką. Viršus - visuomet šviečia, veik per šviesus, o dauguma scenų apačioje yra tamsios, nepatogios ir bauginančios. Derėtų nepamiršti, kad simboliais prisodrintas meno kūrinys, galiausiai, randa užuominų ir į galimybę, kad švyturyje buvo nežemiškų būtybių, kurios apnuodijo Tomo protą. Nors režisierius ne kartą yra teigęs, kad jam labai patinka okultizmas ir folkloras, galima tik manipuliuoti mintimi, kad filmas „Švyturys“ yra slaptas H. P. Lovecraft mokslinės fantastikos siaubo filmas, solidžiai galintis būti priskirtas prie visų laikų kosminių siaubo filmų sąrašo. Tokia mintis įkyriai persekioja, bandant paaiškinti čiuptuvus, matytus filmo pradžioje, kai virš aktoriaus R. Pattinson herojaus galvos kažkas šmėsteli. Tokiu atveju, ir paskutinėje scenoje matytos atsiveriančios šiurpios durys, ir Efraimo ekstazė, tampa dviprasmiška. Galbūt šviesa sklinda tiesiai iš Lovecraftišk’o tvarinio (117)?

112 WIGLEY, Samuel. Robert Eggers: 5 influences that shaped The Lighthouse. [Žiūrėta 2022 m. balandžio 5 d.]. Prieiga per internetą: https://www.bfi.org.uk/interviews/robert-eggers-lighthouse-influences

113 Nors nėra žinoma, kurią konkrečią klasikinę ar šiuolaikinę pasaką Diureris siekė iliustruoti; žinoma, kad jis susintetino skirtingus šaltinius ir sujungė į vieną vaizdą. Vandens dievo vykdomas moters pagrobimas yra viena iš seniausių graikų mitologinių sampratų ir temų, žavėjusių iki pat Renesanso. Diureris scenai prideda sudėtingumo, nes moteris neatrodo pernelyg nusiminusi dėl savo likimo

114 CULTURAL HATER. Film Analysis: The Lighthouse (2019) Movie Explained. [Žiūrėta 2022 m. balandžio 10 d.] Prieiga per internetą: https://culturalhater.com/film-analysis-the-lighthouse-2019-explained/

115 CAMPBELL, Joseph.Šizofrenija: vidinė kelionė. Metai. 2007, Nr. 08-09. ISSN 0134-3211

116 CULTURAL HATER. Film Analysis: The Lighthouse (2019) Movie Explained. [Žiūrėta 2022 m. balandžio 10 d.] Prieiga per internetą: https://culturalhater.com/film-analysis-the-lighthouse-2019-explained/

117 CULTURAL HATER. Film Analysis: The Lighthouse (2019) Movie Explained. [Žiūrėta 2022 m. balandžio 10 d.] Prieiga per internetą: https://culturalhater.com/film-analysis-the-lighthouse-2019-explained/