Mirtis kaip demoniškumo apraiška

Pirma dalis

Antra dalis

Trečia dalis

Kalbėdami apie demoniškumo apraiškas šiuolaikinėje vakarų visuomenėje, neišvengiamai turime aptarti mirties sampratą. Žvelgiant retrospektyviai, mirtis išlieka viena didžiausių ir grėsmingiausių nežinomybių bei baimių net ir sekuliarioje visuomenėje, tuo pačiu savyje talpindama geismo ir fantazijos fenomenologiją.

Mirtis sujungia realybę, pažinimą ir nepažinumą, tai savotiškas perėjimas į nežmogišką būtį, į nieką. Į mirtį galima žvelgti įvairiomis perspektyvomis. Tai tarytum lakmuso popierėlis realybei ir kasdienybei, parodantis kaip trapu ir nepastovu yra visa, ką pažįstame. Ir galiausiai, kaip kultūriškai subjektyvu yra turėti nuomonę ar tikėjimą į realybę. Indų jogas ir autorius Sadhguru yra pasakęs, jog mirtis egzistuoja tik gyviesiems. Jis klausia: „ar kada nors matėte negyvą žmogų? Ne, jūs matėte tik kūną be gyvybės ženklų“. Mirtis yra fikcija. Tokia pati fikcija, kaip ir šis gyvenimas. Ir galų gale, šis tikėjimas, nuomonė, kad mirtis yra fikcija - yra tik manipuliatyvus būdas paaiškinti tai, ko žmogaus protas suvokti negali.

Galbūt gyvybė yra destrukcija, o visiškas nykimas, mirtis – kūrimosi ar kūrybos forma? Kalbant apie energijų pasikeitimus, kurie gali būti labai pragmatiški, bet kartu ir priskiriami pseudo sričiai, pati sąvoka pasikeitimas jau diktuoja tam tikrą praradimą ir užsipildymą kažkuo nauju, nepažintu, net jei tai ir absoliuti tuštuma arba niekas. Jogai, dažnai naudoja kvėpavimo techniką, kurios tikslas, iškvėpti visą seną orą ir šiek tiek sulaikyti kvėpavimą, prieš įkvepiant naują orą. Tad toks pratimas, taip pat, galima manyti, yra savotiška mirtis, atsisakymas senos energijos prieš įkvepiant naują.

M. Abramovič, savo performansuose nuolat tyrinėjanti energijas tarp žmonių ir daiktų, 2020 m.pristatė performansą, pavadintą „7 mirtys“, kuriame ji vaizduoja 7 skirtingas Maria Callas mirtis. Šiame performanse sunku nepastebėti akimirkos, kai realybė, prieš jai nutrūkstant, tampa, rodos, nepakeliama. Vienoje iš 7 mirčių, M. Abramovič teigia, kad einant į ugnį, pirmiausia būna šilta, vėliau, su kiekvienu žingsniu tampa karščiau, kol galiausiai, oda tampa juoda ir kiekvienas žingsnis reikalauja nežmoniškų pastangų. Šis trumpas, tačiau gana dramatiškas momentas atskleidžia realybės didingumą, išėjimą arba perėjimą, kuris nepažintas ir tarytum vienas iš nedaugelio, leidžiantis suvokti realybę ne kaip baigtinį vienį, o dalį kažko kompleksiško.

Mirtis yra graži. Beprotybė yra graži. Mirties estetiką puikiai perteikia R. Eggers ir P. Greenaway filmų atomazgos. Nors iš pirmo žvilgsnio, kadrai gana panašūs, tarytum Rebrantiškose pozose gulintys jaunuoliai yra mėsinėjami, žvelgiant giliau galima suprasti, kad šie du aktai turi skirtingas reikšmes ir įkrovas. Robert Eggers atveju vis dar gyvo veikėjo žarnos mėsinėjamos žuvėdrų (platesnę filmo analizę skaityti čia). Daugelyje pasaulio kultūrų paukščiai simbolizuoja antgamtinį dangaus ir žemės ryšį ir yra mitologinis simbolis. Viduriniuose Rytuose ir Azijoje paukščiai simbolizuoja nemirtingumą. Rytų Indijos mitologijoje paukščiai vaizduoja nukrypusias sielas. Krikščioniškame mene paukščiai dažnai vaizduojami kaip išgelbėtos sielos. Tad filme „Švyturys“, paukščio motyvas tampantis vienas pagrindinių, nuolat atsikartojantis ir pasakojantis skirtingas siužeto distopijas ir galiausiai, mintantis žmogaus kūnu tarytum tampa ikonišku, daugybę prasmių turinčiu ikoniniu aktu. Režisieriaus P. Greenaway filmo „The Cook, the Thief, His Wife & Her Lover“ atveju - filmo kulminacijoje, patiekiamas žmogaus kūnas kaip patiekalas, naudojamas kanibališkam aktui, kaip niekad kuria estetišką, teatrališką ir didingą vaizdą, turinį daugybę prasmių, pradedant kapitalistinio pasaulio vaizdavimu ir baigiant religiniu, kur susiduria sakralumas ir nuodėmė. Šie pavyzdžiai, tarytum įkvepia požiūriui, kiek mūsų realybė yra subjektyvi, kiek mirties momentas yra subjektyvus, kiek stereotipai mums neleidžia pamatyti individualizuotos realybės ir kiek ją suniveliuoja į atpažįstamą, archetipišką vizualinį potyrį. R. Eggers savo filmuose pasitelkia surrealistinę nuotaiką, siekdamas supainioti realybę, tarytum kvestionuoti ją tokią, kokią pažįstame. Rodydamas net ir, rodos, paprasčiausią vaizdą, režisierius mintyse visuomet turi paraleliai keliaujančią istoriją ar net kelias. Jo antrasis pilno metro filmas „The Lighthouse“, tarytum dėlionė, kurią žiūrovas bando išnarstyti. Filmo linija - realybės atsiskyrimas, kuris vyksta pamažu, labai taikliais ir organiškais simboliais - nuo išplaukimo į salą, kuris gali būti suvokiamas kaip šizofrenijos evoliucionavimas, sąmonės ir pasamonės atsiskyrimas. Lig vandenyje skęstančių kūnų, nepaliaujamo žuvėdrų klyksmo ir vienintelio žmogaus, kuris galiausiai, kyla klausimų, ar apskritai egzistuoja.

Kiek panašų žvelgiant prasmės naratyvais, tačiau emociškai skirtingą atsiskyrimą demonstruoja ir Haruki Murakami knygoje „Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas“ - japoniška ir vakarietiška tradicija susipynęs pasakojimas apie utopišką miestą, estintį veikėjo galvoje, kuriame po mirties jis pasilieka. Kaip ir seriale „Juodasis veidrodis“, „San Junipero“ epizode, kur netolimos ateities žmonės gali pasirinkti - mirti ar iškeliauti į utopinį miestą, kuriame jie galės egzistuoti amžinai. Vis dėlto, šis atsikartojantis istorijų motyvas, tarytum sufleruoja apie šiuolaikinės visuomenės siekius ir baimes - gyventi amžinai, bet ko vertas gyvenimas, jei ši realybė trunka amžinai? Pastaraisiais metais galime pastebėti, kad esame tarytum pervargę nuo realybės ir keliame klausimus, kaip gyvensime rytoj, kaip gyvensime kartu? Ir galiausiai, kur gyvensime? Rodos, mirtingumas tampa balastu, kuriuo bet kokiu įmanomu būdu, net jei tai būtų minties eksperimentas, mes bandome atsikratyti. Ir tam tikra prasme, rodos, mes stengiamės išvengti realybės, nesuteikiančios gyvenimui tiek prasmės, kiek kartais norime turėti. Nors dabar madinga užsiimti savirefleksijomis, įsisąmoninimo technikomis, meditacijomis, individualumo burbulas tiek įsišaknijo mūsų visuomenėje, kad sunkiai pastebime lėkštą supanašėjimą. Tokį, kuris net gąsdina, nes esminė jo savybė - išskirtinumas. Apie tai, nemažai kalba ir M. Fisher, knygoje „Kapitalistinis realizmas“, tyrinėdamas išsiplėtusias kapitalizmo ribas. Mūsų individualumui nėra ribų, mes tarytum pagavę kosminį pagreitį keliaujame į susinaikinimą. Pasak minėto autoriaus, Kurt Cobain mirtis yra taiklus pavyzydys, kai žmogus neatlaiko šios neaprėpiamos kosminės vienatvės ir beprasmybės. Mirtis, mūsų realybės suvokime, tėra greito maisto užkandinė pakeliui, kurioje mes neišvengiamai prikemšame skrandžius, akimirką susimąstome, kad tai nesveika ir keliaujame toliau. Ji tarytum neegzistuoja. Mumyse ir kituose.

Mirtis gali būti suvokiama kaip ribinė patirtis, ir galiausiai, tai vienas esminių realybės atskaitos taškų. A. Tarkovskis visada priešinosi realybės mistifikavimui, kuris apriboja kūrybinę galią vien tik proto kategorijomis. Viename iš savo interviu režisierius sakė: „Aš nesutikčiau, jeigu mano filmus vadintų romantiniais… Todėl, kad romantizmas – tai toks realybės vaizdavimo būdas, kuris leidžia žmogui už realybės ribų pamatyti kažką daugiau nei joje yra. Jeigu kalbame apie bet ką, kas yra šventa, apie kažkokios tiesos paieškas, man tai nėra romantizmas. Todėl, kad aš neperžengiu realybės ribų ir jos nekeičiu. Aš tik atveriu tai, kas joje slypi, bet yra nematoma.“

Ir išties, realybėje slypi pakankamai daug, kad jos mistifikavimas taptų nebūtina priemone, siekiant pateikti siurrealią realybę. Realybė, pati iš savęs yra pakankamai miglota, groteskiška ir dramatiška.

Pasaulio transformacija A. Tarkovskio kūryboje jo paties buvo traktuojama vien tik žmogaus transformacijos kontekste. „Viskas, kas čia vyksta, priklauso ne nuo zonos, o nuo mūsų“, – ši frazė iš filmo „Stalkeris“ tapo viena pamatinių visai tolimesnei A. Tarkovskio kūrybai ir net jo, kaip menininko, gyvenimui.

Viena labiausiai žavinčių gyvenimo ir mirties paralelių, kad mirtis nėra kažkur. Žmogaus kelionė, kaip ir „Stalkerio“ siužete, vyksta organiškai, keliaujant šia realybe, neišskrendant, nepersikeliant kažkur kitur. Vienoje linijoje sutalpinami mirtis ir gyvenimas, paveikia kur kas labiau, nei šių dviejų konstruktų perskyrimas. Chronologiška seka, keliaujant į Tarkovskio zoną, tarytum skauda taip stipriai, kad net gali jausti blakstienų galiukais, nes supranti jog atsiskyrimas neįvyko. Tai tik tęstinis, vientisas procesas ir galiausiai, gyvenimas ir mirtis yra vienos realybės subjektai, keičiantys vienas kitą palaipsniui, o ne staiga. Šis suvokimas neatsiejamas nuo A. Tarkovskio išsakytos frazės, kad realybė priklauso nuo žmogaus, zona priklauso nuo individo, nes erdvė, pati iš savęs yra fluidinė, besikeičianti energija su žmogumi, ir negalinti būti apibrėžta kaip monumentali, aiški vieta.