Istorinis siurrealistinis dizainas

Siurrealistinio objekto kūrimas, kaip nauja praktika atsirado trečiojo dešimtmečio pradžioje. Perėjimą nuo teksto ir vaizdo lėmė poreikis tiesiogiai bendrauti su materialiais daiktų ir komercijos pasauliais. Siurrealistinis objektas atspindėjo to meto gyvenimo sudėtingumą ir prieštaravimus. Remiantis Salvador Dali tekstais, 2019 m. „Vitra Design museum“ paviešino įsivaizduojamą interviu su siurrealizmo pradininkais A. Breton ir S. Dali, kuriame pastarojo menininko mintys apie norą kurti objektus skamba taip: „stengiuosi kurti fantastiškus, magiškus objektus it sapne. Pasauliui reikia daugiau fantazijos, nes mūsų civilizacija yra per daug mechaninė. Paverskime įsivaizduojamą tikru, nes tokie daiktai tampa tikresni už tuos, kurie iš tikrųjų egzistuoja”. Tuo tarpu A. Breton žymioji frazė pasiekusi ir mūsų laikus teigia, kad turėtume kurti tiksliai tokius daiktus, kokius sapnuojame ar apie kokius fantazuojame ir juos dėti į pardavimo lentynas. Kai kurie siurrealizmo menininkai, žinoma, tai ir padarė.

Salvador Dalí „Lobster Telephone“ (1936 m.) yra bene garsiausias siurrealistinio objekto pavyzdys (pav. 4). Su Dali priešakyje, XX. menininkai pradėjo kurti naujus siurrealistinius objektus – sukonstruotus iš jau egzistuojančių ir dažnai nebereikalingų daiktų. Šios konstrukcijos sukūrė naujas reikšmes su mistifikuotais sugretinimais, užsimenančiais apie subjektyvias fantazijas ar norus. Siurrealistinis objektas iš dalies buvo dedikuotas vartotojiškos kultūros kritikai. Tačiau kurdami siurrealią tikrovę, naudodami objektus ir tiesiogiai bendraudami su materialiu pasauliu, menininkai taip pat pabrėžė surrealizmo komercines galimybes ir jo pritaikymą taikomąjame mene (92).

Pav. 4. Salvador Dali, Lobster Telephone, 1938.

Tiesa, siurrealistus domino ne tik pavieniai objektai, bet ir namų interjerai. Interpretuodami S. Freud sapnų analizės teoriją, kurioje namai turėjo daugybę nerimą keliančių ir seksualizuotų prasmių, siurrealistai sujungdami seną, naują ir keistumo-uncanny elementą, kūrė savotišką daiktų aplinką, kuri visiškai prieštaravo vyraujančiam to meto interjero vaizdui (pav. 5). Kūno, ypač moteriško, rodymas suteikė bendrą giją siurrealistų darbams ir tapo intensyvia detale – išardytas, suskaidytas, išniekintas ar erotizuotas. Tai leido ištirti seksualumą kaip modernumo aspektą ir tapo siurrealizmo komercializavimo varomąja jėga (93).

Pav. 5 Surreal dining room in Monkton House

Kalbant apie virš realybės balansuojančias erdves, verta paminėti Turiną, ištisą miestą, kuris šiandien apibūdinamas kaip tas, kurio paviršiuje niekas nevyksta, tačiau miesto plyšiuose tvyro magija, beprotybė ir okultizmas. Žvelgiant į praėjusį amžių, atrodo, kad ši vieta daugybei menininkų, filosofų – tapo depresijos, egzistencinių krizių, magiškų patirčių ar beprotybės pradžia. Pavyzdžiui, F. Nietzsche Turine patyrė beprotybės priepuolį, po kurio niekada nebeatsigavo. Garsus režisierius F. Fellini, garsėjantis savo filmais, paremtais sapnų turiniu, mistišką Italijos vietą rinkdavosi konsultacijoms su aiškiaregiais. Tad nenuostabu, kad ir šiandien, Turinas yra miestas pripildytas meno, kuris lyg vaiduoklis iš praeities, kalba apie okultišką peizažą.

Dar vienas įkvepiantis dizaino pavyzdys, peržengiantis ne tik siurrealizmo ribas, bet savo eklektiškumu sunkiai telpantis į bet kokio meno judėjimo apibrėžtį, Turine kūręs Carlo Mollino, ypatingą dėmesį skyręs simbolizmui, okultizmui ir mitologijai. Garsus menininko kūrinys – Arabeskos stalas (pav. 6), kurio korpusas, įkvėptas biomorfinių siurrealistinio meno linijų, ypatingai dailininko ir skulptoriaus Jan Arp darbų, o stalviršio forma grįsta siurrealistų dailininkės Leonor Fini atsigulusios merginos eskizu, yra tarytum ikoniškas raktas į C. Mollino kūrybą (95).

Pav. 6 Arabesco coffee table by Carlo Mollino

Tiesa, vienas paslaptingiausių, įspūdingiausių ir lig šiol daugiausiai klausimų keliančių dizainerio projektų – La Casa di Mollino. Butas, kuris buvo atrastas tik po C. Mollino mirties. Šios erdvės egzistavimą dizaineris laikė paslaptyje net nuo artimų draugų, o šiandien, šis turtas priklauso meno kuratoriui Fulvio Ferrari ir jo sūnui, kurie 1999 m. pavertė šią šventovę muziejumi, apibūdinamu, kaip šiuolaikine Egipto mirusiųjų knyga, parašyta ne rašalu, o plytelėmis, kilimais, veidrodžiais ir dėvėtais daiktais .

C. Mollino studijavo okultizmą ir buvo apsėstas senovės Egipto karališkojo architekto Kha kapo, kuris buvo saugomas jo gimtajame mieste esančiame muziejuje. Kaip ir senovės egiptiečiai, Mollino tikėjo, kad žmogaus siela sudaryta iš pusiau dieviškų dalių, kurios išgyvena po mirties. Todėl paskutinius savo gyvenimo metus jis praleido puošdamas šį butą, kaip laisvalaikiu, Kha puošė savo piramidę.

Ši teorija, apie tariamą egiptologija besiremiantį buto dizainą, tapo dar svaresnė, kai F. Ferrari pakvietė Turino Egipto muziejaus direktorių apsilankyti C. Mollino kurtoje erdvėje. Egipto kultūros tyrėjo akį patraukė dekadentiškas miegamasis su leopardo odos sienų danga ir įrėminta drugelių kolekcija (pav. 7) bei pagalvėle, išsiuvinėta vaizdu, kuriame valtis plukdo mirusiųjų sielas į šventą Abydos miestą, o sudėtingai išpjaustinėta medinė lova, ant kurios ji buvo padėta – tarytum simbolizavo sarkofagą. F. Ferrari teigimu, iš šių užuominų išplaukė ištisa simbolinė konstrukcija. Pavyzdžiui, drugeliai gali būti suvokiami kaip C. Mollino moterų shabtis armija – paprastai Egipto kapuose randamų figūrėlių, skirtų tarnauti mirusiąjam, o zebro odos kilimas – tai žemėlapis, skirtas keliauti tarp dimensijų.

Kitas netikėtas akcentas – aštuonios kėdės „Tulip“, suprojektuotos Eero Saarinen, kurios buvo naudojamos žvaigždėlaivyje „Enterprise“, TV filme „Star Trek . Kartu šios kėdės sudaro lotoso žiedą aplink Mollino sukurtą ovalų valgomojo stalą (pav. 8), kurio proporcijos yra tiksliai 3:1 – tokios pat, kaip kartušo. Lotosas laikomas atgimimo ir suvienyto Egipto simboliu. Aukštutinį Egiptą atstovavo aukšta balta karūna, o jos simbolis buvo žydintis lotosas. Kita vertus, net atmetus visus minėtus simbolius, pasak F. Ferrari, „La Casa di Mollino“ yra vieta, kur tarytum gali pasiekti aukštesnę sąmonės būseną (99).

Pav. 7 La Casa di Mollino bedroom

Pav. 8 La Casa di Mollino dining room

Grįžtant prie kūno svarbos siurrealistų kūrybai, C. Mollino taip pat ne išimtis. Mollino polaroidinei fotografijai būdinga tai, kad net į naminę erotiką, kurioje įamžindavo moteris, sutiktas Turino gatvėse, jis žvelgė kaip nepaliaujamai smalsus architektas, braižytojas ir inžinierius. Taigi, be minėtos Egiptologijos, dizainerį domino moters kūnas. Norint suprasti ergonominį ryšį tarp susidomėjimo baldais ir moterimis, verta žvilgtelti į polaroidines fotografijas, kuriose užfiksuotos moterys ir detalės aplink kuria vietisą istoriją (pav. 9; pav. 10) (100).

Fig. 9 C. Mollino Polaroid photography of women

Pav. 10 C. Mollino Polaroid photography of women

Tuo tarpu mada, siurrealistams suteikė dar daugiau galimybių ištirti seksualinę simboliką ir ypač seksualinio potraukio sutelkimą į tam tikrą kūno ar objekto dalį (fetišizaciją). Pasak įtakingo siurrealistų galerijos savininko Julieno Levi, Elsa Schiaparelli buvo vienintelė mados dizainerė, sėkmingai interpretuojanti siurrealizmą. 1938 m. sukurta bato skrybėlė su rožiniu aksominiu aukštakulniu, yra garsus siurrealistinio poslinkio pavyzdys, kai objektas pašalinamas iš numatyto konteksto ir nors „Schiaparelli“ dizainas peržengė mados ribas, tačiau jis vis tiek buvo nešiojamas (101).

Savo autobiografijoje „Šokiruojantis gyvenimas“ (1954 m.), Schiaparelli vadina save mistike, teigdama, kad jos gyvenimas buvo priemonė kažkam kitam veikti. Jos įsitikinimai padarė didelę įtaką požiūriui į madą kaip į transformacijos procesą, sujungiantį vidinį aš ir išorinį aš. Ji rėmėsi italų liaudies tradicijomis, Rytų filosofijomis, religijomis, kurios tiesiogiai siejosi su harmonijos ir kūrybos šaltiniu, teosofija, okultizmu ir parapsichologija.(102).

Elsa Schiaparelli prieš tapdama dizainere, iš gimtosios Romos išvyko į Angliją, kur dirbdama aukle, lankė okultizmo klubą, o vėliau emigravusi į Jungtines Amerikos Valstijas, kur nuo Niujorko iki Bostono, ji kelerius metus viešai demonstravo hipnozę, ateities spėjimų sesijas ir kitus burtus. Tad E. Schiaparelli siurrealistinio dizaino kelionė, galima manyti, prasidėjo žavėjimusi paraleliniais pasauliais ir jų tyrinėjimu.

Dar vaikystėje bandydama suteikti madai daugiau galios, Schiaparelli ne tik žaisdavo persirenginėdama skirtingais drabužiais, bet ir griebdavosi vis drastiškesnių priemonių – į gerklę, ausis, nosį ir akis sodino gėlių sėklas, tikėdamasi, kad taps graži. Manoma, kad šią siurrealizmą puikiai atspindinčią istoriją E. Schiaparelli perdavė savo artimam draugui Salvador Dali, kuris vėliau šį pasakojimą interpretavo kaip – moteris su gėlėmis, trijuose paveiksluose, iš kurių du, priklausė E. Schiaparelli, o trečiasis „Three Young Surrealist Women Holding in Their Arms the Skins of an Orchestra“ (pav. 11), tapo įkvėpimu jų bendradarbiavimui kuriant „The tears dress“ (pav. 12).

Pav. 11 Salvador Dali, Three Young Surrealist Women Holding in Their Arms the Skins of an Orchestra

Pav. 12 E. Schiaparelli ir S. Dali created The tears dress

E. Schiaparelli tikėjo, kad nusirengus drabužius, nusirengia ir asmenybė, o tuo metu, tampi visai kitu žmogumi, todėl yra sakiusi, kad Schiaparelli, pati dizainerė pažįsta tik iš nuogirdų ir yra ją mačiusi veidrodyje, o kad veidrodžio motyvas dizainerę domino, abejonių nekyla. Pavyzdžiui garsiame Vera’s dinner švarke, panaudoti rokoko veidrodžio motyvai, tarytum sugrąžina stebuklus ir paverčia aukštąją madą magiška. Tuo tarpu siurrealistas Pierre Mabille, veidrodį apibūdino kaip pačią banaliausią ir originaliausią magišką priemonę iš visų, kuri sukelia esminių problemų, susijusių su savasties tapatybe, o Jean Cocteau, E. Schiaparelli mados namus ir stovėjimą juose priešais veidrodžius, apibūdino kaip paralelinį pasaulį, į kurį įžengusios moterys patenka į spąstus ir galiausiai išeina su kaukėmis – persirengusios, deformuotos arba reformuotos, priklausomai nuo Schiaparelli užgaidų.

Tiesa, 1954 m. mados namai buvo uždaryti ir veikla atnaujinta tik 2012 m., o tikrasis sugrįžimas, manoma įvyko 2019 m., mados namams kurti pradėjus Daniel Roseberry. Nors paastarosios kolekcijos, pasak mados profesionalų, sujungia Schiaparelli paveldą ir modernumą, daugelyje kolekcijų galime stebėti XX a. siurrealizmui būdingus tradicinius simbolius ir motyvus, dėmesį skiriant akies, lūpų, ausies ir kitų kūno dalių motyvams (pav. 13), kuriuose šiuolaikybė tarytum pasimeta. Kita vertus, stebint pastarųjų metų kolekcijas (pav. 13), rodos, iš praeities atkeliaujančiais siurrealizmo simboliais tiki ne tik mados profesionalai, bet ir popkultūros atstovai. Kim Kardashian, pasipuošusi 2022 m. kolekcijos korsetu (pav. 14) ar Bella Hadid, 2021 m. ant Kanų raudonojo kilimo vilkinti ištaigingą, medžio motyvus menančią suknelę (pav. 15).

Pav.13 Maison Schiaparelli 2021/2022

Pav. 14 Kim Kardashian wearing Maison Schiaparelli 2022 m. corset

Pav 15 Bella Hadid wearing a Maison Schiaparelli dress from the 2021 collection

90 Dream-like things. Imaginary interview with Salvador Dalí and André Breton. Vitra Design Museum. [Žiūrėta 2022 m. kovo 2 d.]. Prieiga per internetą: https://www.design-museum.de/en/ueber-design/interviews/detailseiten/interview-dali-breton.html

91 Lobster Telephone arba Aphrodisiac Telephone reikšmė - omarai ir telefonai Salvador Dali turėjo stiprią seksualinę reikšmę. Telefonas trečiojo dešimtmečio S. Dali paveiksluose, tokiuose kaip Kalnų ežeras (Tate Gallery kolekcija), vaizduoti ne kartą. Omaras, S. Dali kūryboje dažniausiai siejamas su erotiniu malonumu ir skausmu. 1939 m. Niujorko pasaulinei parodai Dalí sukūrė architektūrinę struktūrą/ patirtį pavadinimu „Veneros svajonė“, Omarą menininkas šiame kūrinyje panaudojo modelių moteriškiems lytiniams organams uždengti. Dali dažnai piešdavo artimą maisto ir sekso analogiją. Lobster Telephone kūrinyje, galima matyti, kad omaro uodega, kurioje yra jo lytinės dalys, dedama tiesiai virš telefono dalies, į kurią kalbama lūpomis.

92 KRIES, Mateo. CUNZ, Tanja. Objects of Desire: Surrealism and Design 1924-Today. Vitra Design Museum. 2019. p. 368. ISBN 9783945852330.

93 Surrealism and design. Victoria and Albert Museum. [Žiūrėta 2021 m. spalio 3 d.]. Prieiga per internetą: https://www.vam.ac.uk/articles/surrealism-and-design

94 Friedrich Nietzsche went mad after allegedly seeing a horse being whipped in the Italian city of Turin. The Vintage News. [Žiūrėta 2022 balandžio 26 d.]. Prieiga per internetą: https://www.thevintagenews.com/2017/02/05/friedrich-nietzsche-went-mad-after-allegedly-seeing-a-horse-being-whipped-in-the-italian-city-of-turin

95 Surrealism and design. Victoria and Albert Museum. [Žiūrėta 2021 m. spalio 3 d.]. Prieiga per internetą: https://www.vam.ac.uk/articles/surrealism-and-design

96 Decoding the secrets of Casa Mollino. Christie’s. [Žiūrėta 2022 m. balandžio 26 d.]. Prieiga per internetą: https://www.christies.com/features/Architect-and-designer-Carlo-Mollino-Turin-apartment-7339-1.aspx

97 Mirrored Walls, Custom Erotica, Supernatural Tales: Behind the Mythology of Casa Mollino. Art Review. [Žiūrėta 2022 balandžio 25 d.] Prieiga per internetą: https://artreview.com/mirrored-walls-custom-erotica-supernatural-tales-behind-the-mythology-of-casa-mollino/

98 Kartušas – tai Egipto karaliams amžiną apsaugą užtikrinęs ovalo formos simbolis, kurio viduje hieroglifais buvo užrašomi jų vardai.

99 Decoding the secrets of Casa Mollino. Christie’s. [Žiūrėta 2022 m. balandžio 26 d.]. Prieiga per internetą: https://www.christies.com/features/Architect-and-designer-Carlo-Mollino-Turin-apartment-7339-1.aspx

100 Decoding the secrets of Casa Mollino. Christie’s. [Žiūrėta 2022 m. balandžio 26 d.]. Prieiga per internetą: https://www.christies.com/features/Architect-and-designer-Carlo-Mollino-Turin-apartment-7339-1.aspx 49

101 Surrealism and design. Victoria and Albert Museum. [Žiūrėta 2021 m. spalio 3 d.]. Prieiga per internetą: https://www.vam.ac.uk/articles/surrealism-and-design

102 SCHIAPARELLI, Elsa. Shocking Life: The Autobiography of Elsa Schiaparelli. V&A Publishing. New York, 1954. p. 316. ISBN 9781851776702

103 SCHIAPARELLI, Elsa. Shocking Life: The Autobiography of Elsa Schiaparelli. V&A Publishing. New York, 1954. p. 316. ISBN 9781851776702

104 BLUM, Dilys. Elsa Schiaparelli and the art of illusion.Art Journal. NGV Publications. vol. 57. 2020.