Hygiene and cleanliness | Adrian Forty

Adrian Forty straipsnyje apie visuomenės švaros ir higienos suvokimą, galime atrasti daugybę paralelių, kurias perkėlus į kitus kontekstus, ima ryškėti, jog kiekviena tiesa, kiekvienas įsitikinimas yra realiatyvus bei suformuotas nuomonės. Kuo daugiau nuomonių sutampa, tuo aktualesniu reiškiniu konstruktas gali tapti. Tad nuomonė, ta, kuri, rodos, yra vienas subjektyviausių konstruktų, tampa visuomenės moliu, iš kurio formuojame viską, ką tik gebame įsivaizduoti. Žinoma, tuč tuojau būtų galima sau paprieštarauti, kad nuomonė kyla iš žinių, patirties ar smalsumo, tačiau iš kur galime žinoti, kad mūsų požiūris daugeliu klausimų nėra kolektyvinės nuomonės padarinys? Mane tai šiek tiek gąsdina ir kartu skatina atsitraukti, pažvelgti į pasaulį kiek iš tolesnės perspektyvos, atmatyti ir atžinoti dalykus, kurie, rodos, tokie įprasti.

Švaros suvokimas, kaip teigia A. Forty, yra priklausantis nuo daug faktorių. Gilinantis ima ryškėti, kad mūsų dabartinės higienos normos yra paremtos biheivioristinėmis teorijomis – išmokimu, kuris tapo įpročiu ir neatsiejama kasdienybės dalimi. Galvojimas, kad nešvara sukelia ligas ir bandymas jų išvengti, galiausiai pavertė pasaulį tokiu, kokį jį pažįstame. Galime manyti, kad net daugelis daiktų esantys buityje, yra būtent tokie tik dėl to, kad XIX a. paplito švaros ir higienos manija. Su šiuo pasikeitimu atkeliavo ir daug kitų pokyčių, pradedant elgesio, bendravimo normomis, baigiant namų ruošos darbais ir daiktais. Jeigu XVIII a. tinkleliais dengtos, pusės metro aukščio šukuosenos rodėsi grožio idealas, šiandien panašus viduramžių kilmingųjų įvaizdis būtų laikomas nevalyvu. Kadaise buvo normalu nešiotis lazdeles, skirtas kasytis galvai, o plaukuose gyvenantys gyvūnėliai nekėlė nei pasišlykštėjimo, nei nuostabos. Taigi skaitydama A.Forty straipsnį nemažai mąsčiau apie įvairių laikų žmones, visuomenes ir jų higienos suvokimą. Tiesa, nesu tikra, kiek stipriai man svarbus higienos ir švaros argumentas mano tiriamąjame darbe, todėl didesnį dėmesį skiriu pačio žinojimo ir slinkčių formavimuisi visuomenėje, tuo pačiu atsižvelgdama į visuomenės kanonus klasikiniame mene ir jų sugretinimą su pastaraisiais laikais.

Daiktai išties keičia kultūrą. O kultūra keičia daiktus. Tai nepaliaujami mainai tarp kūrėjų ir visuomenės, tarp žinojimo ir smalsumo atrasti. Ir čia, žinoma, į pagalbą atkeliauja XX a. Itin didelį pagreitį įgavusi reklama. John Berger savo knygoje Ways Of Seeing, paskutinėje, septintojoje esė paliečia daiktų ir reklamos problemą. Norėdami parduoti, paversti savo produktus sėkmingais arba kitaip tariant – sukurti naują siekiamybę, neišvengiamai turime grįžti prie ištakų. Kad ir kokie intelektualūs žmonės bandytumėme būti, galiausiai esame tik žinduoliai, siekiantys patenkinti savo fiziologinius poreikius, o mūsų elgesys, išties, daugeliu atvejų tik biheivioristinė pasekmė. Ir nors reklama, neretai atkartoja antikos ar viduramžių estetikos kanonus, perleisdama juos per šiuolaikybės prizmę, turime nepamiršti, kad anuomet menas buvo kur kas realistiškenis ir mažiau konceptualus nei dabar. Daugelis meno kūrinių prasidėdavo ir baigdavosi meilužių portretais, valdomų žemių ar derliaus vaizdavimu natiurmortuose. Praeities galia ir pinigai, kuriuos dabar kabiname ant ištaikingų muziejaus sienų ir garbiname. Mes, žmonės, mėgstame paversti dalykus labiau sakraliais nei jie yra ištiesų. Tiesa, aš jokiu būdu nenoriu sumenkinti garsiausių pasaulio kūrinių, nes paprastai jie garsūs todėl, kad vienu ar kitu metu, tie dailininkai pasirinko inovatyvų būdą, techniką ar kitą niuansą, pavertusį šį, gana net jiems patiems, kaip galime skaityti daugelio biografijose, monotonišką darbą nuotykiu ir išskyrė juos iš kitų to meto kūrėjų. Taigi kodėl šiame kontekste kalbu apie klasikinės dailės ir XIX a. higienos evoliucijos panašumus? Man atrodo, kad tiek vienur, tiek kitur, mes galime įžvelgti tam tikrus mainus tarp kuriančiojo ir visuomenės, tarp kultūros ir daikto atsiradimo joje ir to santykio pasikeitimo, praėjus kuriam laikui. Skirtingos realybės, žvelgiant iš skirtingos laiko perspektyvos išsikreipia ir galiausiai mes jas priimame su šiandieniniu žinojimu ar išmokimu. Tiek klasikinė dailė, kurią garbiname nė nesusimąstydami, dėl kokios priežasties tai darome, o dar blogiau – nė nekvestionuodami, tiek ir higienos normos, kurias visi palaikome ir stengiamės atitikti, nė nesusimąstant, kad tai lygiai toks pats, visuomenės suformuotas konstruktas, nuomonių rinkinys, keičiantis mus ir visą visuomenę, kurioje egzistuojame. Galiausiai, tiek menas, tiek ir higienos normos virsta preke, kurias šiandieninis pasaulis mums stengiasi įbrukti. Visgi, vien prekės, kaip objektai, patys negebėtų pakeisti mūsų įpročių ar įsitikinimų, tačiau kartu su kultūriniu postūmiu jie turi neįveikiamą galią. Tarkime, puikus pavyzdys yra elektroninės cigaretės iqos, kurios labai lengvai prisitaikė Lietuvos rinkoje, tačiau Prancūzijoje šiam produktui baigėsi kur kas liūdniau. Nors Prancūzai rūko daug, jų rūkymo priežastys yra visiškai kitokios, nei šiuo atveju Lietuvos visuomenės. Taigi, net naujas, išmanus produktas Prancūzijos visuomenei sukėlė atmetimo reakciją. Norint, kad šie imtų keisti paprastas cigaretes į elektronines, tektų ne vienerius metus padirbėti su pačiu kultūriniu pokyčiu, kad jų suvokimas apie rūkymą pasikeistų ir sveikatos aspektas (jei tikrai šioje situacijoje juo galime spekuliuoti), taptų svarbesnis už ritualą, kuris Prancūzijos istorijoje gana ryškus. Panašus pavyzdys ir pievagrybių valgymo kultūra Lietuvoje. Vos prieš porą dešimtmečių, pievagrybiai Lietuvoje buvo visiškai nepopuliarūs, tačiau viena įmonė nusprendė juos auginti ir išmokyti lietuvius valgyti pievagrybius kasdien. Nors, kaip įmonė atskleidė, tai labai sunkus kelias, nes reikia pakeisti žmonių įpročius, kurie formuojami ne tik naujų produktų dėka, bet ir reklamos, socialinių intervencijų principu, jiems iš dalies pavyko pakeisti vartotojų požiūrį ir galiausiai, statistiškai lietuviai suvartoja kur kas daugiau pievagrybių nei prieš porą dešimtmečių. Realybė išties realiatyvi. Tarkime kadaise, vos prieš pusšimtį metų, kokainas buvo naudojamas kaip vaistas, padedantis gydyti dantų skausmą vaikams. Šiandien – tai uždraustas narkotikas, mūsų galvose keliantis siaubą. Keisčiausia tai, kad pati medžiaga nepasikeitė, pasikeitė tik mūsų požiūris į ją. Man tai atrodo begalo žavu, kaip tinkamai išplėtotos ir apstatytos nuomonės, auga it sodai, o galiausiai keičia mūsų pasaulį. Ir išties, tokių elgsenos,naujų įpročių ar vertybių formavimosi pavyzdžių galėtų būti begalybė, nes mes patys iš savęs, mėgstame sustyguoti viską į normalumo, sveikumo apibrėžimus ar skales, o savo nuomonę priimame kaip status quo, pamiršdami paklausti, iš kur tai atsirado? Atrodo, kad visa tai, susijungia į lėtą, vos pastebimą realybės pasikeitimą, virsmą, kurį apčiuopus iš dalies galime suvokti visko realiatyvumą ir neapibrėžtumą. Tad, rodos, vienintelis, visiems prieinamas būdas pamatyti slinktis mūsų kultūroje ir visuomenėje, yra panašaus pobūdžio straipsniai, kaip pastarasis Adrian Forty, analizuojantys kultūrinius pokyčius. Ir tikiuosi, kad man pačiai, kaskart žvelgiant iš panašaus rakurso perspektyvos, darosi lengviau panašius procesus pastebėti realybėje, atpažinti jų priežastis ir pasekmes.