Demoniškumas ir vakarietiška visuomenė

Demoniškumą nesunkiai įsivaizduojame retrospektyviose religinėse perspektyvose, tačiau šiuolaikinėse, technologiškai pažengusiose, moksliškai hegemoniškose ir religiškai konservatyviose vakarietiškose visuomenėse, rodos lieka vis mažiau vietos tokiems išgalvotiems dalykams kaip demonai. Įmantrūs konstruktai paliekami kultūros industrijoms, kuriose demonai sklando kaip žaidimų ar filmų herojai, o egzorcizmų ir apsėdimų scenos ekranuose, tarytum primena, kad tai, ką šiandien priskiriame psichikos ligoms ar antgamtiškoms pasakoms, ankstesniuose amžiuose egzistavo kaip kasdienio, įprasto pasaulio ir jo suvokimo dalis. Vis dėlto, galvoti apie demoniškumą tokiame siaurame amplua, įrėmintų ne tik vaizduotę, bet kartu ir paneigtų šiuolaikinės filosofijos, eksperimentinės minties svarbą bei hauntologinį foną, kuris, nėra abejonių, itin aktualus, kalbant apie besiskleidžiantį dabarties kultūros lauką. Galiausiai, paneigti demoniškumo egzistavimą, nėra reikalo ir kur kas svarbiau atsižvelgti į demono figūros atkaklumą, net jei jis yra nukeltas į fantazijos žanro ir siaubo pakraščius. Vienas iš būdų tai padaryti – atsisakyti vien sąvokos asociacijų įprastoje religinėje plotmėje, kurioje demonas yra santykis tarp antgamtiškumo bei realybės ir pabandyti suprasti demoniškumą šiuolaikinėje kultūrinėje terpėje kaip būdą mąstyti apie įvairius žmonių tarpusavio santykius ir realybę. Trumpai tariant, demono figūra, nors šiandien ir negali būti priimta pažodžiui, gali būti suprantama antropologiškai, kaip žmogaus prigimties ir žmogaus santykio metafora, kalbant apie ribą tarp žmogaus ir ne žmogaus (42), tą pačią ribą, apie kurią kalbėta praeitame įraše– tris pasaulio suvokimo lygius.

Tiesą sakant, turint omenyje šią perspektyvą, galima apibūdinti demono antropologiškumą mitologinėje plotmėje. Galėtume pradėti nuo daimōn, klasikiniuose Graikijos – Homero, taip pat Platono kūriniuose. Ten demonas nėra piktavališkas veikėjas, veikiau dieviškas darinys, kuris gali būti įkvėpimo šaltinis ar figūra, naudojama įspėti (43). Kai Sokratas tvirtina, kad šalia jo visada yra „demonas“ (graik. daimonionas), kuris neleidžia jam elgtis neteisingai, jis remiasi šia elementaria demono prasme. Baigiant mintį apie mitologinę demono interpretaciją, norisi atkreipti dėmesį į tai, kad mitologijoje demono aiškinimas vyksta mažiau naudojant metaforas, o labiau alegorijas, kuriose pati istorija apie mūsų sugebėjimą ar nesugebėjimą suvokti pasaulį, yra įtraukta į ritualinius invazijos, metamorfozės veiksmus ir egzorcizmą. Neretai mitologiniame kontekste demonai pasireiškia kaip tam tikras nerimas arba nelaimės. Graikų demonas, tam tikra prasme, labai atitinka klasikines žmogaus laisvos valios ir likimo temas, lyginat su dievų valia. Ansktyvosios krikščionybės plotmėje, demonas asocijuojasi su piktavališkomis jėgomis, tačiau derėtų nepamiršti, kad demono samprata vystėsi ir ankstyvojoje judaizmo bei islamo teologijoje. Archetipinis to pavyzdys – demonas kaip gundytojas.

Maldos prieš demono pagundas motyvas, taip pat ir Vakarų mene, tapo ikonografiniu demono įvaizdžiu. Vienas tokių pavyzdžių, gana plačiai išnagrinėtas psichoanalitiko S. Freudo, 1923 m., veikale „Septyniolikto amžiaus demonologinė neurozė“. S. Freudas, analizuodamas tapytojo Christoph Haizmann dienoraščius ir paveikslus, kuriuose šis vaizduoja susitikimus su piktuoju demonu, prieina išvados, kad demonas gali būti suvokiamas kaip kliedesių motyvas, kuriame šis tarytum atlieka „tėvo pakaitalą“ ir simbolizuoja krizę, kurią sukelia tėvo kaip figūros nebuvimas. Toks modernus klinikinis požiūris, demoniškumo suvokimui suteikė naują poslinkį Vakarų kultūroje (44).

Taigi, po truputį ima aiškėti, kad demonas iš tikrųjų nėra antgamtinis sutvėrimas, o veikiau, kaip jau minėta – tai antropologinis motyvas, per kurį mes, žmonės, projektuojame, eksternalizuojame ir vaizduojame tamsesnę individo ar visuomenės pusę. Vienas iš būdų suprasti nežmogišką demono aspektą – mažiau suprasti demoną griežtai teologine prasme, kai demonas yra tarpinis padaras tarp antgamtinio ir natūralaus, bet suprasti jį pagal savo ontologinę funkciją, kaip būdą apmąstyti žmogaus santykį su tuo, kas nėra žmogiška. Šis miglotas, paskutinis „suvokinys“ – santykis su nežmogiškumu, žinoma, gali turėti platų reikšmių spektrą, nuo uolos ar kėdės iki juodos kosmoso gelmės. Mes, kaip žmonės, turime ieškoti ir nuolat ieškome būdų, kaip bendrauti su šiuo nežmogiškumu, nesvarbu, ar tai būtų mokslas, technologijos, politika ar religija. Tačiau čia, derėtų nesuklysti – ne žmogus išlieka esmine riba, o tai, su kuo mes susiduriame ir tai, kas mums amžinai nepasiekiama. Ši riba yra nežinoma, o nežinoma – kaip mums primena žanrinis siaubas – dažnai yra baimės ar jų šaltinis (45).

Naująjame testamente galime rasti daugybę nuorodų į demonus. Vieni jų – blogosios jėgos, demonai, kiti – demonizuoti angelai. Vis dėlto, žvelgiant į demonų veikimo principus, galime matyti, kad demonai yra gana efemeriški ir galintys persikūnyti, tačiau visada pasirodantys mus supančioje realybėje per tam tikrus mums atpažįstamus kūniškumus ar stichijas – vėją, ožkas, kiaules, žmones. Demonai teistiniame požiūryje visuomet yra tiesioginio nebuvimo forma. Jie yra klajojančios dvasios ir jų judėjimas vyksta labiau demoniško užkrato, o ne dieviško įkvėpimo dėka.

Jei senovės Graikų mitologinis demonas yra bandymas žmogui atskleisti nežmogiškumą, tai antropologinis demonas, plačiąja prasme, yra bandymas žmogui atskleisti žmogaus prigimtį. Tiesa, abu aiškinimai susiduria su tam tikrais apribojimais dėl žmogaus suvokimo, tačiau abu – gana svarbūs, siekiant suvokti demoniškumo perspektyvą šiuolaikinėje kultūroje. Individas visada yra susijęs su savimi arba su pasauliu, tačiau kaip pažymi VI amžiaus mistikas Dionizijus Areopagitas, komentuodamas paradoksalų demonų egzistavimą, blogis nėra būtis, nes jei būtų, tai nebūtų visiškai blogis, blogiui nėra vietos tarp būties. Atsižvelgiant į tai, kad mums, žmonėms, nėra paprasto „perėjimo“ į ne žmogaus pusę, atrodytų, kad demonas yra priimtinas būdas kalbėti apie nežmogišką požiūrį su visais prieštaravimais. Kita vertus, mąstyti apie demono būtį yra tas pats, kas galvoti apie nebūtį.

42 THACKER, Eugene. In the Dust of this Planet. Horror of Philosophy vol. 1. Winchester: Zero books. 2011. p.41. ISBN: 9781846946769

43 Daimono figūra graikų mitologijoje - gali būti suvokiama kaip likimo dievybė: ne spontaniškai veikianti ar pasirodanti netikėtai, bet už nemalonius įvykius,blogą lemtį atsakinga dievybė; Daimonas kaip keršytojas: daimono kerštas - susijęs su įstatymu. Nesilaikantieji įstatymų ar juos peržengiantys, užsitraukia daimonų negailestingumą; Daimonas kaip mirusi siela ir sergstinti dievybė.

44 FREUD, Sigmund. Seventeenth Century Demonological Neurosis. t. 19. Standard edition of the complete psychological works of Sigmund Freud. 1923. p. 72-105.

45 THACKER, Eugene. In the Dust of this Planet. Horror of Philosophy vol. 1. Winchester: Zero books. 2011. p.41. ISBN: 9781846946769