Coloring Cars | Diana Young

Kai kalba pakrypsta apie Australijos aborigenus, siekiant tyrinėti jų kultūrą skirtingais pjūviais, man atrodo neišvengiamai svarbu bent trumpam stabtelti ties ištakomis ir trumpai apžvelgti jų kultūrinę tapatybę. Australijos aborigenai realybę suvokia per dreamtime koncepciją. Jų realybė yra labiau realiatyvi nei vakarų pasaulio suvokime, o didžioji dalis bendravimo, kaip teigiama, nėra verbalinė ( šiuo atveju man tai daro didelį įspūdį, nes jau kuris laikas net ir vakarų pasaulio filosofai pritaria, kad logocentrinis žmonių mąstymas yra pernelyg ribotas. Vis dėlto, neturiu pakankamai žinių teigti, ar galime Australijos čiabuvius priskirti ne logocentrinio mąstymo tipui. Vis dėlto, galime rasti informacijos, kad jų gyvybės suvokimas, nors ir skiriasi nuo vakarų pasaulio, galiausiai vistiek grįžta į mums pažįstamos, tik labiau išplėstos gyvybės koncepciją). Seniausi pasaulio žmonės, kaip teigia šiose bendruomenėse praleidę vakariečiai, bendrauja mintimis. Viena iš esminių Australijos aborigenų moterų veiklų - dalintis sapnais. Sapnai yra tai, kas svarbiausia. Kartais, moterys praleidžia ištisas dienas tiesiog sėdėdamos ir analizuodamos viena kitos sapnus. Tai glaudžiai siejasi ir su aborigenų tikėjimo koncepcija - Dreamtime (tikėjimas sapnų laiku). Jo pagrindas yra turtinga mitologija apie žemės sukūrimą. Tikima, jog žemės sukūrimo protėvis yra milžiniškos gyvatės, kurios pakilo iš žemės branduolio ir bastėsi po pasaulį sukurdamos slėnius, upes ir kalnus. Kitais kūrėjais laikomi lietus ir saulė, kurie sukūrė florą ir fauną. Vietos, kuriose protėvių būtybės iškilo iš žemės, yra šventos ir šiandien jos vis dar naudojamos įvairiems ritualams bei ceremonijoms. Iš esmės tikėjimas sapnų laiku yra visų, nepaisant skirtingų genčių, aborigenų religinė ideologija, bei sudaro aborigenų tikėjimo pagrindą. Tikima, kad kiekvienas aborigenas turi dvi sielas – vieną mirtingą ir vieną nemirtingą, kurios yra siejamos su protėvių dvasia (arba totemu). Kiekviena „dreamtime“ istorija siejasi su tam tikru kraštovaizdžiu; vienas kraštovaizdis siejasi su kitu - taip šios istorijos suformuoja „kelią“. Šie „keliai“ yra vadinami „Songlines“ bei driekiasi per visą Australijos žemyną. Per šias eiles aborigenai gali kontaktuoti su kitomis gentimis.

Toks erdvės padalijimas diktuoja ne tik savotišką realybės suvokimą, bet ir mano galva, labai organišką, tarytum Tarkovskišką kelionę į zoną. Vakarietiškoje kultūroje, realybė kur kas labiau susiskaldžiusi ir norint ją atsekti, reikia pasitelkti įvairius sluoksnius, kol galiausiai supranti, kad vakarietiška kultūra yra apie pradžias ir pabaigas, o Australijos aborigenų kultūra, tarytum suponuoja nepaliaujamą kelionę, kurioje laiko ir erdvės suvokimai išsikreipia. Čia savo vietą realybėje gali rasti įvairūs ženklai, prisiminimai. Nostalgija, kurią vakarų kultūra neretai priima kaip balastinę, realybę iškreipiančią sudedamąją dalį, kitos kultūros priima kaip savaime suprantamą, galinčią papildyti realybės dėlionę.

Sentimentalūs ar nostalgiški praeities žymėjimai, akivaizdu, kad atsikartoja visoje Australijos aborigenų kultūroje. Tad net ir straipsnyje aptariami automobiliai, yra tarytum nebylios songlines, įsišaknijusios Australijos aborigenų kultūroje ir sluoksniškai bei virtuoziškai tęsiančios kultūrinę realybės suvokimo tradiciją. Net minimos kelionės per šalį, reiškiančios automobilio savininko individualų patyrimą per mašinoje įsirėžusius fizinius simbolius, kita vertus, yra mentalinės kelionės komponentai, susijungiantys su kraštovaizdžiais, itin svarbiais jų dreamtime kultūroje. Neišvengiamai, perdavimo momentas atranda savitą vietą Anangu kultūroje. Individualumo koncepcija čia suvokiama kaip kolektyvinė, ryškų tęstinumo aspektą turinti dedamoji. Vakarietiškos tradicijos, nukreiptos į naująjį šių laikų tikėjimą - kapitalizmą, materialųjį kultą, Australijos genčių kultūrose nėra ar bent jau šis ryškiai mutavęs savo tapatybe. Tad neišvengiamai man, ieškančiai realybės užuomazgų ir apčiuopiamumo taškų skirtinguose amplua, šis kultūrinis skirtumas tampa vienu iš atspirties taškų, bandant suvokti realybės transformacijas. Šiuo atveju, man peršasi išvada, kad realybė, kaip galima buvo numanyti ir kaip neretai ji demonstruojama moderniame bei šiuolaikiniame mene, tėra iliuzija, asmens santykis su keturmate dimencija. Šiuo atveju, lyginant skirtingų kultūrų realybės suvokimus, mano mintys krypsta į entropijos chaotiškumą. Negalime kliautis vien fizikiniais dėsniais, norėdami apčiuopti tikrovę, nes ši taip glaudžiai susijusi su kultūra, jog rodos, kad keturmatėje realybėje, tarytum turėtų atsirasti penktasis komponentas - neapibrėžtas, galbūt kartkartėmis net pseudo moksliškas. Galų gale, net Stephen Hawking, bandydamas suvokti visatos paslaptis, knygoje Trumpa laiko istorija, galiausiai prieina išvados, kad mūsų žinios yra pernelyg ribotos, kad galėtumėm paaiškinti pasaulį. Tad kolkas, savo ribotomis žiniomis, magistro darbo rėmuose man norėtųsi iškelti individualumo, žmoniškumo komponentą, kuris gali būti individualus arba kolektyvinis, tačiau lygiai taip pat svarbus, kai norime kalbėti apie svarbius dalykus. Galbūt tai yra tas atsakymas, kodėl mes niekaip negebame apibrėžti realybės vientisa teorija? Realybių yra tiek, kad galiausiai pametame skaičių. Kiekvienas asmuo turi skirtingas realybes santykyje su kitais žmonėmis, skirtingas realybes su daiktais ir galiausiai, patys daiktai turi skirtingas realybes su kitais daiktais. Apie tai nemažai galime rasti ir Triple O teorijoje (Object-oriented ontology). Nors ši kalba apie daiktų santykį ir neretai priskiriama spekuliatyviam realizmui, neišvengiamai, iš žmogiškos perspektyvos mes perkeliame tai į asmeninę, mums geriau pažįstamą ir mūsų mąstymui geriau pritaikytą plotmę. Nors suprantame, kad bet koks gyvybės įsikišimas į šią teoriją nėra pageidautinas, man atrodo, kad meno lauke kalbėti apie Triple O teoriją iš menininko perspektyvos, tiriant realybės reliatyvumą gali būti įdomu. Ši teorija teigia, kad objektai egzistuoja nepriklausomai nuo žmogaus suvokimo. Drįstu spekuliuoti, kad galbūt, Australijos genčių požiūris į pasaulį, tam tikra prasme atmeta individualumo iliuziją ir pasiduoda aplinkos kuriamai įtakai. Vietos, laikas ir jų paliekami padariniai čia tampa svarbesni už asmeninį individo patyrimą, todėl tiek automobiliai, tiek ir kiti daiktai, čia vertinami per savo istoriją, žymes, kurios vakarų pasaulio žmogui dažnai tampa nepageidautinos.

Žvelgiant iš mano perspektyvos, tokia sakrali daiktų egzistencija, tarytum galėtų glaudžiai sietis ir su mano magistro darbu. Pasirinkus juvelyrikos formą, kuri taptų tarytum lakmuso popierėliu realybei - asmeninei ar net kolektyvinei, nes juvelyrika net ir vakarų kultūroje, nukreiptoje į savininkiškumą, neretai turi perdavimo momentą. Ši perduodama ateities kartoms, brangiems žmonėms. Tad galbūt, savita, istoriją pasakojanti ir savotiškai netobula juvelyrika galėtų tapti tuo sakraliu, kitokią kultūrinę realybę menančiu simboliu. Kelionė, kuri paverčia daiktą gyvu patį iš savęs. Net ir kalbant apie mirtį, jei mirtis, mano darbe atsiranda kaip esminė realybės pažinumo idėja, man kyla mintis, kad juvelyrika gali lėtai nužudyti, kai jau laikas išeiti. Tokiu pačiu principu, kaip žiedai perduodami prieš vestuves ar kitus svarbius vakarietiškame suvokime gyvenimo įvykius, mirties momente perduodama juvelyrika galėtų padėti susijungti su anapusiniu pasauliu. Tai nebūtų nauja idėja, nes juvelyrika ir mirtis įvairiais laikmečiais buvo susieta, tačiau dažniausiai dirbiniai iškeliaudavo su mirusiuoju, tačiau neatlikdavo mirties akto. Tad artimiausiu metu manau, kad būtų verta patyrinėti mirties ir daiktų santykį.