BDSM kaip sekuliari dvasinė patirtis (II)

Pirma dalis: skaityti

Tradicinėms religijoms nykstant iš viešosios sferos, šis naujas, vis dar besivystantis žmonijos tiikėjimo identifikavimas sukūrė tuštumą - žmonės tolsta nuo tradicinių, nusistovėjusių simbolių ir prasmės žemėlapių. Visuomenė, atiduodama duoklę kognityvinei evoliucijai, vis dar randa ir išranda sistemas savo egzistenciniams klausimams spręsti ir vis dažniau tose srityse, kurios tradiciškai apibrėžiamos kaip pasaulietinės. Populiarioji kultūra ir šiuolaikinės subkultūros naudojamos ne tik kaip menas, pramogos, bet ir kaip religinė išraiška. Puikus šios „pasaulietinės religijos“ pavyzdys yra BDSM praktika ir subkultūra – tyčinis, sutarimas dalyvaujant skausmo, galios ir sekso žaidime. Šių pirminių jėgų susikirtimas žmogaus patirtyje, esančioje BDSM, daro praktiką derlinga dirva dvasinei raiškai. BDSM subkultūrą galima analizuoti kaip „pasaulietinę religiją“, žvelgiant į skausmo ir galios psichologiją, religinius pakenkimo būdus ir BDSM kaip ritualą.

Skausmas yra labiausiai pažįstamas ir universaliausias visos žmonijos patyrimas. Tai pojūtis, nenumaldomai susietas su psichiniais ir kultūriniais išgyvenimais ir dažnai lydimas intelektualinio ar emocinio sprendimo. Kaip teigia A. Glucklich knygoje „Šventasis skausmas“, visi įkūnyti išgyvenimai, įskaitant skausmą, yra „biologinių faktų ir kultūrinės sąmonės (metaforų, emocijų, požiūrių) mišinys“, tačiau autorius skuba išskirti, kad skausmas nėra tas pats, kas kančia. Kančia nėra fizinis pojūtis, o veikiau „emocinė reakcija į daugybę priežasčių, kai kurios iš jų yra visiškai neskausmingos“ ir priduria, kad „skausmas gali būti psichologinis analgetikas, pašalinantis nerimą, kaltę ir net depresiją“ (122). A. Glucklich išskiria penkis skausmo modelius ir vienas jų - maginis skausmas yra glaudžiai susijęs su BDSM. Skausmas, suvokiamas kaip alcheminė jėga, „kuri stebuklingai leidžia pereiti iš vienos egzistencinės būsenos į aukštesnę, grynesnę būseną“. Šis skausmas, kaip jau galime numanyti, yra tapatinamas ne tik su BDSM, tačiau ir su religinės kančios kontekstais. Tai tarytum apsivalymas - sielos, sąžinės ar ego ir kartu tokio pobūdžio skausmas geba transformuoti - „skausmas yra esminis perėjimo iš vienos gyvenimo būsenos į kitą, iš ribotų sąmonės būsenų ir tapatybių į kitas, platesnes tapatybes“.

Kalbant apie sąmonės būsenas, tam tikri skausmo lygiai pasižymi analgetinėmis savybėmis ir gali sukelti euforijos būsenas, susijusias su „psichologinių potraukių mažinimu ir disociacijos ar transo išgyvenimu. Sąmonės būsenos ir jų manipuliavimas yra didelė tiek religinės, mistinės patirties (meditacijos, įvairių religinių, šamaniškų ritualų dalis), tiek pasaulietinių BDSM patirčių diskurso dalis.

Kaip teigia A. Glucklich, tik religine kalba galima apibūdinti, kaip „blogas“ skausmas tampa „geru“ skausmu, nors šį pasikeitimą sukelia ne tik religija. Skausmas gali veikti kaip socialiai ir dvasiškai integruojanti jėga, apibrėžianti ir plečianti individo tapatybės jausmą tradicinėje bendruomenėje (122).

Visame pasaulyje ir visais laikais religingi žmonės plakė save, ženklino, pradurdavo savo kūną ar tverdavo didelį karštį. Religinio gyvenimo tikslas, susijęs su skausmu, yra kančią sukeliantį skausmą paversti skausmu, vedančiu į įžvalgą, prasmę ir net išganymą. Šiame kontekste, medijos menas taip pat serviruoja ne vieną vizualinį tokios teorijos poveikį. „American Horror Story“ antras sezonas, galime manyti, yra tarytum seksualinio fetišizmo enciklopedija. Panašu, kad serialo kūrėjai yra pasiryžę paslysti kiekviename epizode: lateksas, išprievartavimai, vergystė, apsnūdusios vienuolės, pamišę gydytojai, nimfomanės, masturbacija ir rykštės. Tarytum BDSM susipina su religija, ištrindama ribas, nors tenka pripažinti, pop kultūrai būdingais iškreiptų veidrodžių pasaulio motyvais ir ne visada tiksliomis ar pateisinančiomis tokį susijungimą konotacijomis, nes toks, numanomas BDSM demonstravimas medijose, yra perdėm stereotipinis, susipinantis su religiniais visuomenės stereotipais apie gėrį ir blogį, o toks seksualinių veiklų demonstravimas prasilenkia su tikrosiomis BDSM vertybėmis ir veiklomis.

Pavyzdžiui, televizijoje pirmieji BDSM pasirodymai gali būti datuojami dar 1925 m., kai nebyliajame kine pasirodė BDSM užuominų filme „A Woman of the World“. Nors tai nėra geriausias šios kultūros vaizdavimo pavyzdys, neįtikėtina yra tai, kad apskritai tai buvo pavaizduota. Apskritai, nors užuominų galime rasti ir populiariame seriale „Sex and the city“, „Desperate Houseviwes“, galiausiai tai tebuvo tik nedidelės užuominos, kurios didelio pokyčio visuomenėje nepadarė. Tad kaip pavyzdį, galima panagrinėti 2014 m. pasirodžiusį filmą „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“. Visame pasaulyje parduota daugiau nei 100 milijonų trilogijos kopijų, o įspūdingo anonso premjera - scenos, kuriose vaizduojama vergystė, pirmą kartą buvo rodomos ne vėlyvaus vakaro programose arba tik suaugusiesiems skirtose svetainėse, o nuotaikingoje ryto laidoje „Today“. Vis dėlto, šio filmo populiarumas, nors iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti kaip teigiamas BDSM bendruomenės priėmimas plačiojoje visuomenėje, išties yra apgaulingas, kaip ir „American Horror Story“ serialo atveju. BDSM bendruomenė, daugelį metų kenčianti nuo stigmų ir klaidingo, paviršutiniško požiūrio į bendruomenės praktikas teigia, kad šį filmą geriausiu atveju būtų galima apibūdinti kaip neautentišką, o blogiausiu – pavojingą. Kyla klausimas, ar „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ būtų buvęs toks populiarus, jei jame nebūtų atgaivinta seksistinė galios dinamika, kurią BDSM praktikai plačiai smerkia kaip klaidingą sveikų subdomų santykių atvaizdavimą?

Kyla klausimas, jeigu didžioji dalis visuomenės, vis dar įstrigusi praeities stigmose, šeimos stereotipuose apie nežmonišku greičiu besidauginantį pasaulį, ar liberalėjantis, seksualumas keliantis tik malonumą, išties yra tema, verta didesnio įsiklausymo? Čia vertėtų atsigręžti į faktus. XX. viduryje masturbacija buvo išbraukta iš PSO ligų sąrašo, 1990 m. iš ligų sąrašo išbrauktas homoseksualumas, o 2010 m. BDSM pripažinta ne patologinė veikla. Lig tol savanoriškas pasidavimas mušimui, surišimui ar kitoms „alternatyvioms seksualinėms išraiškoms“ buvo apibrėžtas ir diagnozuotas Amerikos psichiatrų asociacijos psichikos sutrikimų diagnostikos ir statistikos vadove.

Žvelgiant į pastaruosius pavyzdžius, rodos, kad po truputį stumiant ribas, netolimoje ateityje BDSM veiklos makabriškumas ir stigmatizavimas liks praeityje, kaip tai nutiko su kitomis mums žinomomis jautriomis grupėmis. Lygiai taip pat, kaip anksčiau buvo prieštaringai vertinamas apsirengimas pankais, o moterys, dėvinčios kelnes, kažkada buvo neįtikėtinai kontraversiškos, taip ir vanilinė auditorija, kolkas BDSM suvokia kaip radikalią subkultūrą.

Galiausiai, staigus kink ir ypatingai BDSM pasirodymas madoje, būtų klaidinga manyti, jog yra naujas. Thierry Mugler XX a. 9-10 dešimtmečiuose turbūt pristatė vienus sėkmingiausių kink mados įvaizdžių, skirtų dėvėti už miegamojo ribų. Tai buvo tarytum fantazijos kupolas AIDS epidemijos įkarštyje, kai seksas buvo griežtas tabu. Tuo metu, 1980 metais, kultūros antropologas Gayle Rubin identifikavo visuomenės padalijimą į „gerą“ ir „blogą“ seksą. Visuomenė suprato tai kaip „užburtą seksualumo ratą“ ir buvo manoma, kad „priimtino“ sekso rato centre privalo būti monogamiška, heteroseksuali, vedybinė ir reprodukcinė seksualinė veikla. Be šių griežtų aplinkybių, visas kitas seksas buvo nustumtas į išorines šio rato paribes – seksas, apimantis BDSM, žaislus, netiesioginį seksualumą, seksas už pinigus ir seksas dėl malonumo. Kiekvienas, kuris išdrįso išeiti į išorines seksualinio malonumo ribas, buvo stigmatizuojamas, teisiamas ar net išmestas iš religinių bendruomenių ar šeimų. Dalis visuomenės net ir šiandien BDSM bei, apskritai, seksualumą vertina taip pat. Nepaisant to, KinkD programėlės duomenys rodo, kad Covid pandemijos laikotarpiu SUB/DOM fetišo populiarumas išaugo daugiau nei 15 %, Bondage apie 10 %. Neatsitiktinai, žvelgiant į greitosios mados parduotuvių vitrinas, ima aiškėti, kad odiniai, lateksiniai, tinkliniai drabužiai bei aksesuarai tampa kasdienės aprangos dalimi. Tokie ženklai kaip Zara, H & M, COS, Mango ir pan. demonstruoja kink mados populiarumą ir prieinamumą visuomenei. Ir čia, išties, rodos, galime matyti naują perspektyvą, ryškėjančią pastaruoju metu - BDSM įkvėpti įvaizdžiai nebėra podiumo, pasirodymų ar bendruomenės narių apranga, tai tampa kasdieniu, priimtinu įvaizdžiu, o teminiai vakarėliai, kuriuose kiekvienas gali patirti savo seksualumą, tampa vis labiau populiarėjantys visame pasaulyje.

Tiesa, toks gausus BDSM estetikos ir nuorodų įtraukimas į madą ir popkultūrą, gali rodyti platesnį jos pripažinimą. Kaip šios hipotezės vienu iš įrodymų, galime remtis 2015 m. mokslininko Christiano Joyalo atliktu tyrimu, pavadintu „Kas tiksliai yra neįprasta seksualinė fantazija?“, kuriame pateikiami duomenys, jog daugiau nei 60% vyrų ir moterų svajoja apie seksualinį pavaldumą ar dominavimą. Kitame 2017 m. Belgijos gyventojų tyrime mokslininkai išsiaiškino, kad 47 % apklaustų žmonių atliko bent vieną su BDSM susijusią veiklą, o dar 22 % pranešė, kad apie tai turėjo fantazijų. Išties šios išvados yra rimtas argumentas prieš BDSM ir naujojo seksualumo atgimimo stigmatizavimą ir patologinį apibūdinimą, atsižvelgiant į didelį jo paplitimą bendroje populiacijoje; išvados parodė, kad BDSM vis labiau suvokiamas kaip „laisvalaikio prioritetas, o ne psichikos sutrikimas“. Turint omenyje šias išvadas, galbūt teisinga sakyti, kad platesnis kultūrinis BDSM matomumas yra tiesiog dėl sumažėjusio apdairumo arba padidėjusio supratimo, kad santuokinis heteroseksualus „vanilinis“ seksas nėra vienintelis žaidimo būdas, ir, turint tinkamą išsilavinimą ir nustatytas ribas, galima paleisti savo fantazijas į laisvę.

Kita vertus, kalbant apie mados fetišizavimą, Balenciaga išskirtinai verta paminėjimo. Nors ne vienerius metus, galima stebėti daugelio prekės ženklų, o ypač Balenciaga polinkį į fetišistinę madą, 2023 m. pavasario kolekcijoje, Demna Gvasalia šiuos fetišus tarytum perkelia į naują lygą ir pritaiko kapitalizmo kritikai, kiek humoristiškai žvelgdamas į šiuolaikybės foną ir drąsiai kritikuodamas net savo pirkėjus. Šou surengęs Niujorko akcijų biržoje ir žiūrovams išdalinęs netikrus dolerius stebėjo, kaip duodamas auditorijai kažką įsivaizduojamo ir netikro, atgal gauna tikrą, monetizuotą pelną. Dizaineris kalbėdamas apie šią kolekciją, pabrėžė geismą, o tuo metu modeliai žygiavo su kaukėmis ir latekso kostiumais. Paslėpti modelių veidai bei kūnai simbolizavo būtent tai - vergaujame madai, žadančiai individualumą, bet gatvėse atrodome kaip klonai. Taigi geismas, seksualumas ir vergystė, rodos, madoje atranda vis daugiau atspirties taškų ir galiausiai tampa aišku - geismas ir fantazijos yra neatsiejama kultūros dalis.

122 GLUCKLICH, Ariel. Sacred Pain. Oxford: Oxford University Press, 2021. p. 278. ISBN 0195132548