Balandžio 27 d., 2021

Šiandien, Karlo Jungo archetipinis šešėlis išniro prieš mane. Iš tamsos. Iš pasąmonės srauto. Nepripažinta savastis, skendinti tamsoje. Dar praeitame įraše kalbėjau apie tai, kad žmogiška realybė apsiriboja suvokimu. Mes negalime įžvelgti realybės už suvokimo ribų, todėl ji mums - tokia ribota. Ji kuria iliuzijas, o mes, patiklūs gyvūnai, nesugebame atskirti - tai tikra ar ne?

Suvokimas yra sąmonės konstruktas, tad neišvengiamai lieka realybės dalis, nepatenkanti į suvokimo ribas. Kaip ir archetipinis šešėlis - neįsisąmoninta asmenybės dalis, atsispindinti tarytum veidrodis. Kituose. Mumyse. Sapnuose. Ir fantazijose.

Stebėdama šviesos srautą, besiveržiantį per betono luitą (simbolizuojantį mūsų miestus. Civilizaciją.Pasaulį. Tokį akinančiai ryškų, kur realybę suvokiame kaip duotybę, nors jos nė nepažįstame), aš tarytum susitikau su savimi. Iš naujo.

Bandymas nr. 1

Bandymas nr. 2

Bandymas nr. 3